Manaso nedorumas

¹ Manasas buvo dvylikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt penkerius metus. ² Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriaisiais papročiais tautų, kurias VIEŠPATS buvo izraeliečiams pašalinęs iš kelio. ³ Jis atstatė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Hezekijas buvo nugriovęs, pastatė aukurus Baalams, padarė šventuosius stulpus, garbino dangaus galybes ir joms tarnavo. ⁴ Jis pastatė aukurus net VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos VIEŠPATS buvo pasakęs: „Mano vardas bus Jeruzalėje amžinai“: ⁵ aukurus visoms dangaus galybėms jis pastatė abiejuose VIEŠPATIES Namų kiemuose. ⁶ Savo sūnų pervedė per ugnį Hinomo sūnaus slėnyje, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. Jis padarė daug pikta VIEŠPATIES akyse, jį pykindamas. ⁷ Jis padarė drožtą stabą ir padėjo VIEŠPATIES Namuose, apie kuriuos Dievas kalbėjo Dovydui ir Saliamonui: „Šiuose Namuose ir Jeruzalėje, kurią aš išsirinkau iš visų Izraelio giminių, apgyvendinsiu savo vardą amžinai. ⁸ Niekad daugiau neleisiu Izraeliui iškelti kojos iš žemės, kurią paskyriau jūsų protėviams, jeigu tik jie ištikimai vykdys visa, ką esu jiems įsakęs – visą mokymą, įstatus ir įsakus, duotus per Mozę“. ⁹ Manasas taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias VIEŠPATS buvo sunaikinęs izraeliečių labui.

Manasas atgailauja

¹⁰ VIEŠPATS kalbėjo Manasui ir savo tautai, bet jie nekreipė dėmesio. ^11 [i1]Todėl VIEŠPATS atvedė prieš juos Asirijos karaliaus kariuomenės vadus. Paėmę jį į nelaisvę kabliais, uždėjo grandines ir nugabeno jį į Babiloną. ¹² Baimės apimtas, jis maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir labai nusižemino prieš savo protėvių Dievą. ¹³ Jis meldėsi jam,^[i2] ir Dievas priėmė jo maldavimą, išklausė jo prašymą ir sugrąžino jį į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad VIEŠPATS iš tikrųjų yra Dievas.

¹⁴ Paskui jis pastatė Dovydo miestui slėnyje į vakarus nuo Gihono išorinę sieną, siekiančią įėjimą į Žuvų vartus; apvedė ją aplink Ofelį, padarydamas ją daug aukštesnę. Be to, jis paskyrė karvedžius į visus įtvirtintus Judo miestus. ¹⁵ Pašalinęs svetimus dievus ir stabą iš VIEŠPATIES Namų ir visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs ant VIEŠPATIES Namų kalno ir Jeruzalėje, išmėtė juos už miesto. ¹⁶ Be to, jis atstatė VIEŠPATIES aukurą ir atnašavo ant jo bendravimo ir padėkos aukas, o Judui įsakė tarnauti VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui. ¹⁷ Tačiau žmonės vis dar atnašaudavo aukštumų alkuose, bet tik VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

¹⁸ O kiti Manaso darbai, jo malda savo Dievui ir žodžiai regėtojų, kalbėjusių jam VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardu, yra randami Izraelio karalių Metraščiuose. ¹⁹ Jo malda ir kaip Dievas priėmė jo maldavimą, visa jo nuodėmė bei jo neištikimybė, ir vietos, kuriose jis statė aukštumų alkus ir pastatė šventuosius stulpus bei drožtus stabus prieš savo nusižeminimą, yra aprašyta Regėtojų žodžiuose. ²⁰ Manasas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas savo rūmų sode. Jo sūnus Amonas tapo karaliumi jo vietoje.

Amono karaliavimas

²¹ Amonas buvo dvidešimt dvejų metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo dvejus metus Jeruzalėje. ²² Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kaip jo tėvas Manasas buvo daręs. Amonas atnašavo aukas visiems stabams, kuriuos buvo jo tėvas padaręs, ir juos garbino. ²³ Prieš VIEŠPATĮ jis nenusižemino, kaip jo tėvas Manasas buvo nusižeminęs; priešingai, Amonas tyčia didino savo kaltę. ²⁴ Jo dvariškiai, surengę prieš jį sąmokslą, nužudė jį rūmuose. ²⁵ Tačiau šalies žmonės išžudė visus, kurie buvo surengę sąmokslą prieš Amoną; šalies žmonės pastatė karaliumi jo vietoje jo sūnų Jošiją.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>