Pasiruošimas Perėjimo aukai

¹ Hezekijas išsiuntė žodį visam Izraeliui bei Judui, parašė laiškus ir Efraimui bei Manasui, kad sueitų į VIEŠPATIES Namus Jeruzalėje švęsti Perėjimą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei. ² Mat karalius, didžiūnai ir visa bendrija Jeruzalėje buvo nutarę švęsti Perėjimą antrą mėnesį, ³ nes jo švęsti savo laiku negalėjo^[i1] dėl to, kad nebuvo nei pakankamai save pašventinusių kunigų, nei žmonės nebuvo suėję į Jeruzalę. ⁴ Kadangi toks nutarimas atrodė tinkamas karaliui ir visai bendrijai, ⁵ jie ir išleido įsaką paskelbti per visą Izraelį, nuo Beer-Šebos iki Dano, kad visi žmonės sueitų ir švęstų Perėjimą VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei Jeruzalėje. Mat nedaugelis jį švęsdavo, kaip buvo įsakyta. ⁶ Todėl pasiuntiniai, nešdami karaliaus ir didžiūnų parašytus laiškus, perėjo visą Izraelį ir Judą, kaip karalius buvo įsakęs, skelbdami: „Izraeliečiai! Grįžkite pas VIEŠPATĮ, Dievą Abraomo, Izaoko ir Izraelio, kad ir jis sugrįžtų pas likutį – pas jus, išsigelbėjusius iš Asirijos karalių rankos. ⁷ Nebūkite kaip jūsų protėviai ir jūsų broliai, kurie buvo taip neištikimi VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui, kad jis atidavė juos, kaip matote, į prapultį. ⁸ Nebūkite kietasprandžiai, kaip buvo jūsų protėviai, bet atsiduokite VIEŠPAČIUI ir ateikite į jo šventovę, kurią jis pašventino amžinai, ir tarnaukite VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kad būtų nugręžta nuo jūsų jo pykčio liepsna. ⁹ Jeigu jūs sugrįšite pas VIEŠPATĮ, jūsų giminės ir jūsų vaikai ras pasigailėjimą tų, kurie paėmė juos į nelaisvę, ir jie sugrįš į šį kraštą, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra malonus ir gailestingas. Jis nenugręš nuo jūsų savo veido, jeigu pas jį sugrįšite“.

¹⁰ Taigi pasiuntiniai ėjo nuo miesto į miestą Efraimo ir Manaso krašte, kol pasiekė Zebuluną, bet žmonės, juos pajuokdami, iš jų tyčiojosi. ¹¹ Nepaisant to, kai kurie iš Ašero, Manaso ir Zebuluno nusižemino ir atėjo į Jeruzalę. ¹² Tačiau Dievo ranka palietė Judą, duodama jiems vieną širdį įvykdyti tai, ką karalius ir didžiūnai įsakė pagal Dievo žodį.

Perėjimas ir Neraugintos duonos Iškilmė

¹³ Į Jeruzalę suėjo minia žmonių švęsti Neraugintos duonos Iškilmės antrą mėnesį. Tai buvo milžiniška sueiga. ¹⁴ Jie ėmėsi darbo pašalinti Jeruzalėje esančius aukurus. Paėmę ir visus smilkalams deginti stovus, juos išmetė į Kidrono slėnį. ¹⁵ Perėjimo avinėlis buvo papjautas antrojo mėnesio keturioliktą dieną. Tuo tarpu kunigai ir levitai susigėdę pasišventino ir atnešė deginamąsias aukas į VIEŠPATIES Namus. ¹⁶ Užėmę savo tarnybos vietas pagal Dievo vyro Mozės Mokymą, kunigai šlakstė jiems levitų rankomis paduotą kraują. ¹⁷ Kadangi bendrijoje buvo daug tokių, kurie nebuvo pasišventinę, todėl levitai turėjo papjauti Perėjimo avinėlį kiekvienam, kuris nebuvo švarus,^[i2] kad pašventintų jį VIEŠPAČIUI. ¹⁸ Mat buvo daugybė žmonių, ypač daugelis jų iš Efraimo, Manaso, Issacharo ir Zebuluno, kurie nebuvo savęs apvalę. Nepaisant to, jie valgė Perėjimo avinėlį, nesilaikydami, kas parašyta. ¹⁹ Bet Hezekijas meldėsi už juos, tardamas: „Teatleidžia gerasis VIEŠPATS visiems, ²⁰ kurie širdimi nori ieškoti Dievo, VIEŠPATIES Dievo savo protėvių, nors jie ir nėra švarūs pagal šventovės įsakus.

²¹ Izraeliečiai, buvę Jeruzalėje, septynias dienas džiūgaudami šventė Neraugintos duonos Iškilmę. Levitai ir kunigai kasdien šlovino VIEŠPATĮ, palydimi galingų VIEŠPATIES muzikos instrumentų. ²² Hezekijas žodžiu drąsino visus levitus, įgudusiai atliekančius VIEŠPATIES tarnybą. Taip žmonės valgė septynias dienas Iškilmių maistą, aukodami bendravimo atnašas ir dėkodami VIEŠPAČIUI, savo protėvių Dievui.

²³ Tada visa bendrija nutarė švęsti dar kitas septynias dienas. Taigi jie džiūgaudami šventė kitas septynias dienas, ²⁴ nes Judo karalius Hezekijas davė sueigai tūkstantį jaučių ir septynis tūkstančius avių atnašoms, o didžiūnai davė sueigai tūkstantį jaučių ir dešimt tūkstančių avių. Pasišventino labai daug kunigų. ²⁵ Džiūgavo visa Judo bendrija, kunigai ir levitai, visa iš Izraelio atėjusi bendrija, visi svetimtaučiai, atėję iš Izraelio krašto, ir svetimtaučiai, gyvenę Jude. ²⁶ Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Dovydo sūnaus Saliamono dienų nieko panašaus nebuvo įvykę Jeruzalėje. ²⁷ Pakilę levitai kunigai palaimino žmones, VIEŠPATS išgirdo jų balsą, ir jų malda pasiekė jo šventąją buveinę danguje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>