| 2 Kor 2 | 1 [i1]Aš nusprendžiau savo širdyje nebevykti pas jus dar kartą su liūdesiu. 2 O jei aš pats jus liūdinu, tai kas gi mane pralinksmins, jeigu ne mano nuliūdintasis? 3 Aš esu tai parašęs, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis. Juk tikiu jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas. 4 Aš gi jums esu rašęs[i2] iš didelio sielvarto ir širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad pastūmėčiau jus į nusiminimą, bet kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis. 5 Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus. 6 Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. 7 Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. 8 Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę. 9 Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs. 10 O kam jūs dovanojote, tam dovanojau ir aš; nes jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje, 11 kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus. Kelionė į Makedoniją. Mintys apie apaštalo tarnystę 12 [i3]Kai atvykau į Troadą skelbti Kristaus Evangelijos, Viešpats buvo man pravėręs duris, 13 bet aš neturėjau dvasios ramybės, kadangi nesutikau ten savo brolio Tito[i4]; tad atsisveikinęs iškeliavau į Makedoniją. 14 Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą. 15 Juk mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį. 16 Vieniems mirties kvapsnis, nešanti mirtį, kitiems gyvenimo kvapsnis, vedanti į gyvenimą. O kas gi tinkamas šiam uždaviniui? 17 Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu, bet jį skelbiame Kristuje iš tikros širdies, Dievo įkvėpti, Dievo akivaizdoje.[i5] |
