Jehu'as paskelbiamas karaliumi

¹¹ Jehu'ui sugrįžus pas savo valdovo pareigūnus, šie klausinėjo: „Ar viskas gerai? Ko tas kvaiša^[i2] buvo atėjęs pas tave?“ Jiems jis tarė: „Jūs žinote tą vyrioką ir jo šneką!“ – ¹² „Tu meluoji! – jie šūkavo. – Prašytume pasakyti mums!“ Tada jis tarė: „Taip ir taip jis man kalbėjo: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš patepu tave Izraelio karaliumi'“. ^13 [i3]Visi paskubomis nusiėmė skraistes, suklojo jam po kojų ant plikų laiptų, pūtė ragą ir paskelbė: „Jehu'as yra karalius!“ ¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Jehošafato sūnus Jehu'as surengė sąmokslą prieš Joramą.

Joramas ir visas Izraelis buvo budėję prie Ramot-Gileado prieš Aramo karalių Hazaelį. ¹⁵ Bet karalius Joramas buvo sugrįžęs į Jezrėelį gydytis žaizdų, kuriomis jį buvo ištikę aramėjai mūšyje su Aramo karaliumi Hazaeliu.

Jehu'as tarė: „Jeigu toks yra jūsų noras, neleiskite tad niekam ištrūkti iš miesto, nueiti į Jezrėelį ir apie tai pranešti“. ¹⁶ Tada Jehu'as, įlipęs į savo kovos vežimą, leidosi į Jezrėelį, nes ten sirgo Joramas. Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Joramo aplankyti.

¹⁷ Sargybinis stovėjo bokšte Jezrėelyje. Pastebėjęs artėjantį Jehu'o būrį, jis sušuko: „Matau būrį!“ Jehoramas tarė: „Pasiųsk raitelį jų pasitikti. Tepaklausia: 'Ar viskas gerai?'“ ¹⁸ Taigi raitelis, nujojęs jo pasitikti, tarė: „Taip kalbėjo karalius: 'Ar viskas gerai?'“ Jehu'as atsakė: „Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? Rikiuokis paskui mane!“ Sargybinis pranešė: „Pasiuntinys juos pasiekė, bet nebegrįžta“. ¹⁹ Tada jis išsiuntė kitą raitelį. Pasiekęs juos, jis tarė: „Taip kalbėjo karalius: 'Ar viskas gerai?'“ „Kas tau darbo rūpintis, ar viskas gerai? – atsakė Jehu'as, – rikiuokis paskui mane!“ ²⁰ Sargybinis pranešė: „Jis pasiekė juos, bet nebegrįžta. Važiavimo būdas atrodo tarsi važiavimas Nimšio sūnaus Jehu'o. Paprastai jis važiuoja kaip pasiutęs!“

²¹ Jehoramas įsakė: „Pakinkyk kovos vežimą!“ Vežimas buvo pakinkytas. Tada Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas, kiekvienas savo kovos vežimu, išvažiavo pasitikti Jehu'o. Jie susitiko prie Naboto Jezrėeliečio lauko. ²² Pamatęs Jehu'ą, Jehoramas paklausė: „Ar viskas gerai, Jehu'ai?“ Bet Jehu'as atsakė: „Kaip gali būti viskas gerai, jei tavo motina Jezabelė tęsia savo nesuskaitomus kekšavimo ir žyniavimo darbus?“^{[i4] 23} Jehoramas apsuko arklius ir bėgo, šaukdamas Ahazijui: „Išdavystė, Ahazijau!“ ²⁴ Jehu'as įtempė savo lanką ir pataikė Jehoramui į tarpumentį, – strėlė pervėrė jam širdį, – ir jis sukniubo savo vežime. ²⁵ Jehu'as savo pareigūnui Bidkariui paliepė: „Iškelk jį ir įmesk į Naboto Jezrėeliečio lauką. Atsimeni, kai mudu jojome vienas šalia kito paskui jo tėvą Ahabą, VIEŠPATS paskelbė jam šią ištarmę: ²⁶ 'Už Naboto kraują ir jo vaikų kraują, kurį mačiau vakar, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš atlyginsiu tau tame pačiame lauke, – tai VIEŠPATIES žodis'. Tad iškelk jį ir išmesk tame lauke pagal VIEŠPATIES žodį“.

Ahazijo mirtis

²⁷ Tai pamatęs, Judo karalius Ahazijas gelbėjosi bėgdamas keliu Bet-Hagano link. Jehu'as jį vijosi, šaukdamas: „Ir jį nušaukite!“ Jis buvo pašautas savo kovos vežime ant Guro šlaito netoli Ibleamo. Nubėgęs į Megidą, ten numirė. ²⁸ Jo tarnai pargabeno jį vežimu į Jeruzalę ir palaidojo jo kape Dovydo mieste su jo protėviais. ²⁹ Ahazijas buvo tapęs Judo karaliumi vienuoliktaisiais Ahabo sūnaus Joramo metais.

Jezabelės mirtis

³⁰ Jehu'as atvyko į Jezrėelį. Jezabelė, apie tai išgirdusi, pasidažė blakstienas, dailiai susišukavo plaukus ir žiūrėjo pro langą. ³¹ Jehu'ui įeinant pro vartus, ji tarė: „Ar viskas gerai, Zimri, savo valdovo žudike?“ ³² Akį užmetęs į langą, jis paklausė: „Kas eina su manimi? Kas?“ Du ar trys pareigūnai nužvelgė jį pro langą. ³³ „Meskite ją žemyn!“ – jis tarė. Jie tad numetė ją. Jos krauju buvo aptaškyta siena ir arkliai. Jehu'as pervažiavo per jos kūną.

³⁴ Įėjęs į vidų, jis valgė ir gėrė. „Prašau pasirūpinti ta prakeikta moterimi ir ją palaidoti, – jis tarė, – nes ji yra karaliaus duktė“. ³⁵ Bet, nuėję jos laidoti, jie rado tik jos kaukolę, kojas ir rankų galūnes. ³⁶ Kai jie sugrįžo ir jam pranešė, jis tarė: „Tai VIEŠPATIES žodis, kurį jis tarė per savo tarną Eliją Tišbietį: 'Jezrėelio lauke šunys ės Jezabelės kūną. Jezabelės lavonas bus tarsi mėšlas žemei Jezrėelio lauke, ir niekas nebegalės pasakyti: tai Jezabelė'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Ahabo palikuonių išžudymas

¹ Ahabas turėjo septyniasdešimt palikuonių^[i1] Samarijoje. Jehu'as tad parašė laiškus ir pasiuntė juos į Samariją Jezrėelio didžiūnams ir seniūnams bei Ahabo vaikų globėjams. Jis rašė: ² „Nūn, kai šis laiškas jus pasieks, kadangi jūsų valdovo sūnūs yra su jumis ir jūs turite taip pat kovos vežimų ir arklių, įtvirtintą miestą ir ginklų, ³ išsirinkite geriausią ir tinkamiausią iš jūsų valdovo sūnų, pasodinkite jį į jo tėvo sostą ir kovokite už savo valdovo namus!“ ⁴ Bet jie buvo klaiko apimti. „Štai, – jie sakė, – du karaliai negalėjo prieš jį atsilaikyti, tad kaip galime mes atsispirti?“ ⁵ Rūmų prižiūrėtojas ir miesto valdytojas drauge su seniūnais ir globėjais pasiuntė Jehu'ui šį žodį: „Mes esame tavo tarnai; darysime, ką tik tu mums sakysi. Mes karaliumi nė vieno nestatysime; daryk, kaip geriau tau atrodo“.

⁶ Jis parašė jiems antrą laišką. Jame rašė: „Jeigu esate mano pusėje ir pasirengę manęs klausyti, paimkite galvas^[i2] vyrų, sūnų jūsų valdovo, ir ateikite rytoj šiuo laiku pas mane į Jezrėelį“. O karaliaus sūnūs – septyniasdešimt iš viso – buvo pas miesto didikus, kurie juos augino. ⁷ Kai didikus pasiekė laiškas, jie paėmė karaliaus sūnus ir visus septyniasdešimt nužudė. Sudėję jų galvas į pintines, nusiuntė jam į Jezrėelį. ⁸ Kai atėjo pasiuntinys ir jam pranešė: „Karaliaus sūnų galvos yra atneštos“, – jis įsakė: „Sudėkite jas iki ryto į dvi krūvas prie miesto vartų įėjimo“. ⁹ Rytą jis išėjo ir, atsistojęs ten, tarė visiems žmonėms: „Jūs nekalti. Tiesa, aš surengiau sąmokslą prieš savo valdovą ir jį nužudžiau, tačiau kas šiuos visus paguldė? ¹⁰ Žinokite tad, kad nė vienas žodis, kurį VIEŠPATS yra ištaręs prieš Ahabo namus, neliks neįvykdytas. VIEŠPATS įvykdė visa, ką jis buvo paskelbęs per savo tarną Eliją“. ¹¹ Tada Jehu'as išžudė visus, išlikusius Jezrėelyje iš Ahabo namų, – visus jo didikus, jo artimus bičiulius ir kunigus, – nepalikdamas nė vieno gyvo.

Judo karaliaus Ahazijo giminės

¹² Tada jis leidosi kelionėn į Samariją. Pakeliui, prie Bet-Eked-haRojimų, ¹³ Jehu'as aptiko Judo karaliaus gimines. Jis klausė: „Kas jūs esate?“ – „Mes esame Ahazijo giminės, – jie atsakė, – atėjome aplankyti karaliaus sūnų ir karalienės motinos sūnų“. ¹⁴ Jehu'as įsakė: „Suimkite juos gyvus!“ Suėmus juos gyvus, jie buvo nužudyti – keturiasdešimt du iš viso – prie Bet-Ekedo vandens talpyklos. Nė vieno jų nepasigailėjo.

Jehu'as ir Jehonadabas

¹⁵ Iš ten iškeliavęs, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą^[i3], ateinantį jo pasitikti. Pasveikinęs jį, jam tarė: „Ar tavo širdis taip man atsidavusi, kaip mano širdis tau atsidavusi?“ – „Taip yra!“ – atsakė Jehonadabas. „Jeigu taip yra, – tarė Jehu'as, – duok man ranką“. Taigi jis padavė jam ranką. Jehu'as įkėlė jį pas save į vežimą. ¹⁶ „Eikš su manimi, – jis tarė, – ir pamatyk mano uolumą VIEŠPAČIUI“. Ir pasodino jį savo vežime. ¹⁷ Atvykęs į Samariją, Jehu'as žudė visus, kurie buvo išlikę Samarijoje iš Ahabo namų, kol juos išnaikino, įvykdydamas žodį, kurį VIEŠPATS buvo davęs Elijui.

Baalo šventyklos ir sekėjų sunaikinimas

^18 [i4]Tada Jehu'as, surinkęs visus žmones, jiems tarė: „Ahabas tarnavo Baalui tik šiek tiek, Jehu'as jam tarnaus kur kas daugiau. ¹⁹ Nūn tad pašaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus jo kunigus. Tenetrūksta nė vieno, nes Baalui aš turiu atnašauti didelę auką. Kas neateis, neliks gyvas!“ Bet Jehu'as elgėsi klastingai, norėdamas sunaikinti Baalo garbintojus. ²⁰ „Švęskite iškilmingą sueigą Baalui“, – įsakė Jehu'as. Sueiga buvo paskelbta. ²¹ Kai Jehu'as išsiuntė žodį visam Izraeliui, atėjo visi Baalo garbintojai. Neliko nė vieno, kuris nebūtų atėjęs. Jie rinkosi į Baalo šventyklą ir pripildė Baalo šventyklą nuo sienos iki sienos. ²² Tada Jehu'as drabužių prižiūrėtojui tarė: „Išduok drabužius visiems Baalo garbintojams“. Jis išdalijo jiems drabužius. ²³ Įėjęs į Baalo šventyklą su Rechabo sūnumi Jehonadabu, Jehu'as Baalo garbintojams tarė: „Rūpestingai peržiūrėkite, kad tarp jūsų nebūtų jokio VIEŠPATIES garbintojo, bet būtų vien tik Baalo garbintojai“. ²⁴ Tada jie pradėjo atnašauti aukas ir deginamąsias atnašas.

O Jehu'as buvo pastatęs lauke savo aštuoniasdešimt vyrų ir jiems buvo pasakęs: „Jei kas leistų pabėgti kuriam nors iš vyrų, kuriuos aš atiduodu į jūsų rankas, turės atsakyti savo gyvybe už jo gyvybę“. ²⁵ Vos pabaigus atnašauti deginamąją auką, Jehu'as įsakė sargams ir pareigūnams: „Ateikite ir juos išžudykite! Teneištrūksta nė vienas!“ Jie tad išžudė juos kalaviju, palikdami ten gulėti. Tada jie įėjo į Baalo šventyklą ir, ²⁶ išnešę Baalo šventyklos šventąjį stulpą, jį sudegino. ²⁷ Jie nuvertė Baalo aukurą ir nugriovė Baalo šventyklą, paversdami ją išviete iki šios dienos.

Jehu'o karaliavimas Izraelio karalystėje

²⁸ Taip Jehu'as išrovė Baalą iš Izraelio. ²⁹ Tačiau Jehu'as nesitraukė nuo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis Izraelį įtraukė į nuodėmę, būtent nuo auksinių veršių Bet-Elyje ir Dane. ³⁰ VIEŠPATS tarė Jehu'ui: „Kadangi tu gerai pasielgei ir padarei, kas dora mano akyse, įvykdydamas Ahabo namams visa, kas buvo prieš juos mano širdyje, keturios tavo sūnų kartos sėdės Izraelio soste“. ³¹ Bet Jehu'as nesirūpino laikytis VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, mokymo visa širdimi, nuodėmių, kuriomis Jeroboamas įtraukė Izraelį į nuodėmę, jis neatsikratė.

³² Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo genėti Izraelį. Visoje Izraelio žemėje Hazaelis nedavė ramybės izraeliečiams: ³³ rytuose nuo Jordano, visame Gileado krašte – Gado, Reubeno ir Manaso giminių žmonėms – nuo Aroerio, prie Arnono slėnio, iki Gileado ir Bašano.

³⁴ O kiti Jehu'o darbai – visa, ką jis darė, ir visi jo žygdarbiai, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? ³⁵ Taigi Jehu'as užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje. Jo sūnus Jehoahazas tapo karaliumi jo vietoje. ³⁶ Jehu'as valdė Izraelį dvidešimt aštuonerius metus.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]Ahazijo motina Atalija, sužinojusi, kad jos sūnus mirė, nedelsdama išžudė visus karališkosios šeimos palikuonis. ² Bet karaliaus Joramo duktė Jehošeba,^[i2] Ahazijo sesuo, paėmusi Ahazijo sūnų Joašą,^[i3] vogčiomis išnešė jį iš tos vietos, kur buvo žudomi karaliaus sūnūs, ir paliko jį bei jo auklę viename miegamajame. Taip ji paslėpė jį nuo Atalijos, ir jis nebuvo nužudytas. ³ Su ja jis išbuvo šešerius metus, paslėptas VIEŠPATIES Namuose, o Atalija valdė kraštą.

⁴ Bet septintais metais Jehojada pasišaukė karitų^[i4] bei palydos sargybinių šimtininkus ir įsakė jiems sueiti pas jį į VIEŠPATIES Namus. Sudaręs su jais sandorą, prisaikdino juos VIEŠPATIES Namuose ir parodė karaliaus sūnų. ⁵ „Štai ką jūs turite padaryti, – jiems įsakė, – vienas trečdalis jūsų, baigiančių tarnybą šabo dieną, liks rūmų sargyboje, ⁶ kitas trečdalis bus pastatytas prie Suro vartų, o dar kitas trečdalis bus prie vartų už palydos sargybinių. Jūs būsite Namų sargyboje iš visų pusių. ⁷ O kiti du jūsų būriai – visi, kurie šią savaitę nėra tarnyboje, saugos VIEŠPATIES Namus, kad apsaugotų karalių. ⁸ Jūs apsupsite karalių iš visų pusių, kiekvienas su ginklais rankoje, ir kas tik artintųsi prie gretų, turi būti užmuštas. Būkite su karaliumi, kad ir ką jis darytų!“

⁹ Šimtininkai padarė visa, kaip kunigas Jehojada įsakė. Kiekvienas atvedė savo vyrus, – tuos, kurie buvo tarnyboje tą šabą, ir tuos, kurie nebuvo tarnyboje tą šabą, – ir atėjo pas kunigą Jehojadą. ¹⁰ Kunigas įteikė šimtininkams karaliaus Dovydo ietis ir skydus, kurie buvo VIEŠPATIES Namuose. ¹¹ Palydos sargybiniai, kiekvienas vyras su ginklais rankoje, sustojo nuo pietinės Namų pusės iki šiaurinės Namų pusės, aplink aukurą ir Namus, karaliui apsaugoti iš visų pusių. ¹² Tada Jehojada atvedė karaliaus sūnų, uždėjo jam vainiką ir padavė valdžios ženklus.^[i5] Jis buvo paskelbtas karaliumi ir pateptas, jiems plojant ir šaukiant: „Tegyvuoja karalius!“

¹³ Atalija, išgirdusi palydos sargybinių ir žmonių šauksmus, nuėjo prie žmonių į VIEŠPATIES Namus. ¹⁴ Apsižvalgė, žiūri, karalius pagal paprotį stovi prie šulo, vadai bei trimitininkai šalia karaliaus, o šalies žmonės^[i6] džiūgauja ir pučia trimitus. Atalija persiplėšė sau drabužius ir ėmė šaukti: „Išdavystė! Išdavystė!“ ¹⁵ Tada kunigas Jehojada kariuomenės pareigūnams – šimtininkams – davė įsakymą, tardamas: „Išveskite ją laukan pro gretas ir, jei kas ją sektų, ištikite jį kalaviju“. Mat kunigas sakė: „VIEŠPATIES Namuose ji neturi būti užmušta“. ¹⁶ Jie tad išvedė ją jėga. Ji buvo nužudyta, kai ėjo į karaliaus rūmus pro Arklių vartus.

¹⁷ O Jehojada sudarė sandorą tarp VIEŠPATIES ir karaliaus bei žmonių, kad jie būtų VIEŠPATIES tauta. O kitą sandorą – tarp karaliaus ir tautos. ¹⁸ Tada visi šalies žmonės, nuėję į Baalo šventyklą, ją nugriovė, jo aukurus ir statulas sutrupino, o Baalo kunigą Mataną užmušė priešais aukurus. Pastatęs sargybinius VIEŠPATIES Namuose, kunigas Jehojada ¹⁹ su šimtininkais, karitais, palydos sargybiniais ir visos šalies žmonėmis palydėjo karalių iš VIEŠPATIES Namų į karaliaus rūmus pro palydos sargybinių vartus, ir karalius sėdosi į sostą. ²⁰ Visos šalies žmonės džiūgavo, ir miestas liko ramus. O Atalija buvo nužudyta kalaviju prie karaliaus rūmų.

²¹ Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

^1 [i1]Jehoašas buvo septynerių metų, kai tapo karaliumi. ² Septintaisiais Jehu'o metais Jehoašas pradėjo karaliauti ir karaliavo Jeruzalėje keturiasdešimt metų. Jo motina buvo vardu Zibja iš Beer-Šebos. ³ Per visas savo dienas Jehoašas darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, nes jį buvo mokęs kunigas Jehojada. ⁴ Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti, žmonės ir toliau alkuose atnašavo aukas ir degino smilkalus.

⁵ Kunigams Jehoašas tarė: „Visus VIEŠPATIES Namuose atnašautų šventųjų įplaukų pinigus – surašymo mokestį, asmeninio išpirkimo kainą ir bet kokias lėšas, savo noru atnašautas VIEŠPATIES Namuose, – ⁶ tepaima kunigai sau, kiekvienas iš savo geradarių. Savo ruožtu jie turi pataisyti Namus, kada tik prireikia juos taisyti“.

⁷ Bet dvidešimt trečiaisiais karaliaus Jehoašo metais buvo pastebėta, kad Namuose kunigai reikiamų pataisymų nebuvo darę. ⁸ Todėl karalius Jehoašas pasišaukė kunigą Jehojadą bei kitus kunigus ir juos paklausė: „Kodėl jūs Namų netaisote? Užtat nebepriimkite daugiau pinigų iš savo geradarių, bet perduokite juos Namams taisyti“. ⁹ Kunigai sutiko daugiau nebepriiminėti pinigų iš žmonių ir nebūti atsakingi už Namų taisymą.

¹⁰ Tada kunigas Jehojada paėmė vieną skrynią ir, išgręžęs skylę jos dangtyje, padėjo ją šalia aukuro, dešinėje pusėje, pro kur įeinama į VIEŠPATIES Namus. Kunigai – slenksčio sargai – įdėdavo į ją visus pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus. ¹¹ Kada tik jie pastebėdavo, kad skrynioje yra daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo VIEŠPATIES Namuose esamus pinigus ir supildavo juos į maišus. ¹² Suskaičiuoti pinigai būdavo duodami į rankas darbų prižiūrėtojų, kurie buvo atsakingi už VIEŠPATIES Namus. O šie savo ruožtu išmokėdavo dailidėms ir statytojams, dirbantiems VIEŠPATIES Namuose, ¹³ mūrininkams ir akmenkaliams, pirkdavo medį bei skaldytą akmenį VIEŠPATIES Namams taisyti ir apmokėdavo visas Namų taisymo išlaidas. ¹⁴ Bet iš sidabro nei dubenys, nei žnyplės, nei šlakstyklės, nei trimitai – jokie indai iš aukso ar sidabro – nebuvo dirbami VIEŠPATIES Namuose už pinigus, atneštus į VIEŠPATIES Namus, ¹⁵ nes tai buvo duodama darbų prižiūrėtojams tik VIEŠPATIES Namams taisyti. ¹⁶ Be to, vyrai, į kurių rankas buvo duodami pinigai darbininkams apmokėti, nebuvo tikrinami, nes jie sąžiningai elgėsi.

¹⁷ Pinigai atnašų už kaltę ir pinigai atnašų už nuodėmę nebuvo nešami į VIEŠPATIES Namus; jie priklausė kunigams.

¹⁸ Tuo metu Aramo karalius Hazaelis, pakilęs į žygį, užpuolė Gatą ir jį paėmė. Hazaelis pasuko žygiuoti ir prieš Jeruzalę. ¹⁹ O Judo karalius Jehoašas, paėmęs visas įžado dovanas, atnašautas jo protėvių Jehošafato, Jehoramo, Ahazijo bei savo paties, ir visą auksą, rastą VIEŠPATIES Namų ir karaliaus rūmų ižduose, išsiuntė juos Aramo karaliui Hazaeliui. Tada Hazaelis pasitraukė nuo Jeruzalės.

²⁰ O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? ²¹ Jo dvariškiai sukilo ir, surengę sąmokslą, nužudė Joašą Milo rūmuose, prie kelio, einančio žemyn į Silą. ²² Šimeato sūnus Jozakaras ir Šomero sūnus Jehozabadas – jo dvariškiai – jį nužudė. Jis mirė ir buvo palaidotas su savo protėviais Dovydo mieste, o jo sūnus Amazijas tapo karaliumi jo vietoje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Jehoahazo karaliavimas Izraelio karalystėje

¹ Dvidešimt trečiaisiais Judo karaliaus Ahazijo sūnaus Joašo metais Jehu'o sūnus Jehoahazas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo septyniolika metų. ² Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, kartodamas Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmes, kuriomis jis pastūmėjo į nuodėmę Izraelį. Nuo jos nepasitraukė. ³ VIEŠPATS taip užsidegė pykčiu ant Izraelio, kad juos dažnai atidavinėjo Aramo karaliui Hazaeliui ir Hazaelio sūnui Ben-Hadadui. ⁴ Bet Jehoahazas maldavo VIEŠPATĮ, ir VIEŠPATS jį išklausė, nes jis matė Izraelio priespaudą ir kaip Aramo karalius buvo juos nukamavęs. ⁵ VIEŠPATS davė Izraeliui gelbėtoją, ir jie išsivadavo iš Aramo. Izraeliečiai gyveno savo namuose kaip anksčiau. ⁶ Tačiau nuo Jeroboamo namų nuodėmių, kuriomis jis pastūmėjo Izraelį į nuodėmę, jie nesitraukė, bet atkakliai toliau jas darė. Net šventasis stulpas^[i1] stovėjo Samarijoje. ⁷ Iš tikro Jehoahazui nebebuvo likę kareivių, išskyrus penkiasdešimt raitelių, dešimt kovos vežimų ir dešimt tūkstančių pėstininkų, nes Aramo karalius buvo sunaikinęs juos ir sutrypęs kaip dulkes po kojomis.

⁸ O kiti Jehoahazo darbai – visa, ką jis darė, ir jo žygdarbiai, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? ⁹ Jehoahazas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Samarijoje, o jo sūnus Joašas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehoašo karaliavimas Izraelio karalystėje

¹⁰ Trisdešimt septintaisiais Judo karaliaus Joašo metais Jehoahazo sūnus tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo šešiolika metų. ¹¹ Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nepasitraukė nuo visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis jis įviliojo į nuodėmę Izraelį, bet atkakliai jas darė.

^12 [i2]O kiti Joašo darbai – visa, ką jis darė, jo žygdarbiai kare su Judo karaliumi Amaziju, – argi jie nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? ¹³ Joašas užmigo su savo protėviais, ir Jeroboamas^[i3] atsisėdo į jo sostą. Joašas buvo palaidotas Samarijoje su Izraelio karaliais.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>