BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 25 Pirmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Karalių knygaSkyrius: 6

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 6

Kirvis Jordano upėje

1 Kartą pranašų mokiniai Elišai tarė: „Ši vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, yra mums per ankšta. 2 Prašom leisti nueiti mums prie Jordano, kiekvienam paimti iš ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi“. – „Eikite“, – jis atsakė. 3 Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais“. – „Taip, eisiu“, – jis atsakė ir 4 juos palydėjo. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5 Vienam jų kertant rąstą, jo geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ai, viešpatie! Jis buvo skolintas“. – 6 „Kur jis įkrito?“ – klausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ją ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. 7 „Paimk“, – Eliša tarė. Jis ištiesė ranką ir paėmė.

Aramėjų pasalos

8 Aramo karalius kariaudamas su Izraeliu, būdavo, tariasi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, – jis tardavo. 9 Bet Dievo vyras duodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą“. 10 Taigi Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.

11 Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir jiems tarė: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ – 12 „Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė kažkuris pareigūnų, – Eliša, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame“. – 13 „Eikite ir sužinokite, kur jis yra, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jo suimti“. Jam buvo pranešta: „Eliša yra Dotane“. 14 Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.

15 Kai rytą, anksti atsikėlęs, Dievo vyro tarnas išėjo, žiūri, kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ai, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?“ 16 Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau, negu jų pusėje“. 17 Tada Eliša meldėsi, tardamas: „O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Elišą buvo pilnos raitelių ir ugninių vežimų. 18 Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliša meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa“. Ir VIEŠPATS ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliša buvo prašęs.

19 Eliša jiems tarė: „Čia nei kelias tas, nei miestas tas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote“. Ir jis vedė juos į Samariją.

20 Vos jiems įėjus į Samariją, Eliša tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų“. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė, kad yra atsidūrę Samarijos viduje. 21 O Izraelio karalius, juos pamatęs, Elišos klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ – 22 „Ne, neužmušk“, – jis atsakė. „Nejaugi savo kalaviju ir lanku[i1] tu paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o paskui tegrįžta pas savo valdovą“. 23 [i2]Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir, jiems pavalgius ir atsigėrus, paleido juos, ir jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.

Samarijos apgula

24 Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben- Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir, nužygiavęs į Samariją, ją apgulė. 25 [i3]Kadangi apgula tęsėsi, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabrinių šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabrinius šekelius. 26 Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris jam sušuko: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ – 27 „Neprašyk manęs!“ – jis atkirto. – „VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos paimti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“ 28 Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Ši moteris man sakė: 'Duok savo sūnų. Šiandien mes jį suvalgysime, o rytoj mano sūnų valgysime'. 29 Taigi išvirėme mano sūnų ir jį suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: 'Duok savo sūnų, ir jį suvalgykime'. Bet ji paslėpė savo sūnų“. 30 Karalius, išgirdęs šiuos moters žodžius, persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. 31 [i4]Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Elišos galva pasiliks jam ant pečių!“ 32 Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.

Tuo tarpu Eliša sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliša seniūnams tarė: „Ar jūs nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Žiūrėkite tad, kad, pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“ 33 Dar jam su jais tebekalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES yra ši nelaimė! Ko daugiau tad aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“

  
Išnašos:
12 Kar 6,22: Nejaugi savo kalaviju ir lanku tu paėmei ... : kadangi karalius nežudydavo jam pasidavusių belaisvių, jis neturėtų žudyti belaisvių, paimtų Dievo galybe.
22 Kar 6,23: Aramėjai buvo arba taip patenkinti karaliaus svetingumu, arba taip išgąsdinti pranašo jėgos, kad liovėsi kovoję.
32 Kar 6,25: Šios kainos buvo nepaprastai didelės. Apie bado padarinius žr. Įst 28,54-57; Rd 2,20; 4,10.
42 Kar 6,31: Kodė1 karalius kaltino pranašą Elišą, nėra paaiškinama, nes, pasak 8-23 eilučių, tarp karaliaus ir pranašo buvo taika.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 6