| 2 Kar 4 | Našlės aliejaus ąsotis 1 Viena moteris, vieno pranašų mokinių žmona, skundėsi Elišai: „Mano vyras, tavo tarnas, mirė. Tu žinai, kad tavo tarnas bijojo VIEŠPATIES, tačiau dabar atėjo jo skolintojas paimti mano dviejų vaikų sau vergais“.[i1] 2 Eliša jai tarė: „Kuo galiu tau padėti? Pasakyk man, ką tu turi namie?“ – „Tavo tarnaitė neturi nieko kito namie, tik ąsotį aliejaus“, – ji atsakė. 3 „Nueik, – jis tarė, – ir pasiskolink indų iš visų savo kaimynų – tuščių indų – kiek tik gali. 4 Tada sugrįžk, užsidaryk duris. Kai tu ir tavo vaikai būsite viduje, pilk {aliejų} į tuos visus indus, ir kiekvieną, kai bus pripiltas, padėk į šalį“. 5 Ji nuėjo ir, įėjusi su vaikais į vidų, užsidarė duris. Jie padavinėjo jai indus, o ji pylė. 6 Kai indai buvo pilni, savo sūnui tarė: „Atnešk kitą indą“. – „Daugiau indų nebėra“, – jis jai atsakė. Ir aliejus liovėsi bėgęs. 7 Nuėjusi papasakojo Dievo vyrui, ir jis tarė: „Eik, parduok aliejų ir apmokėk skolas. O iš to, kas liks, tu ir tavo vaikai galite gyventi“. Eliša ir Šunemo moteris 8 Vieną dieną Eliša ėjo per Šunemą. Ten gyvenanti žymi moteris primygtinai kvietė jį pas save pietų. Vėliau, kada tik jis eidavo tuo keliu, užeidavo ten pietų. 9 Kartą ji tarė savo vyrui: „Žiūrėk, aš esu tikra, kad jis yra šventas Dievo vyras. Kadangi jis nuolat praeina mūsų keliu, 10 įrenkime jam ant stogo mažą kambarį su sienomis, padėkime ten jam lovą, stalą, krėslą ir lempą, kad galėtų apsistoti, kada tik pas mus užeis“. 11 Vieną dieną ten užėjęs, jis palypėjo į tą kambarį ir atsigulė. 12 Savo tarnui Gehaziui Eliša tarė: „Pašauk tą šunamietę“. Jis pašaukė ją ir, jai atsistojus prieš Elišą, 13 tarė Gehaziui: „Prašyčiau jai sakyti: 'Štai dėl mūsų tu pakėlei tiek daug vargo. Ką galėtume tau padaryti? Gal nori, kad tavo labui pasakytume gerą žodį karaliui ar kariuomenės vadui?'“ Ji atsakė: „Aš gyvenu tarp savo žmonių“. 14 „Ką tad galima jai padaryti?“ – jis klausė. Gehazis atsakė: „Na, ji neturi sūnaus, ir jos vyras senas“. – 15 „Pašauk ją“, – tarė Eliša. Tarno pašaukta, ji atsistojo prie durų. 16 „Šiuo laiku kitais metais, – jis tarė jai, – glamonėsi sūnų“. Ji atsakė: „Prašyčiau, mano viešpatie, o Dievo vyre, neapgaudinėti savo tarnaitės“. 17 Moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų tuo pačiu laiku kitais metais, kaip Eliša buvo jai pažadėjęs. 18 Vaikas paaugo. Vieną dieną jis nuėjo pas tėvą tarp pjovėjų. 19 Ūmai jis ėmė tėvui skųstis: „Ai, mano galva, mano galva!“ Tarnui tėvas paliepė: „Parnešk jį motinai“. 20 Paėmęs tarnas parnešė jį pas motiną. Vaikas buvo su ja iki vidudienio ir numirė ant jos kelių. 21 Užnešusi laiptais į viršų, ji paguldė jį ant Dievo vyro lovos, uždarė duris, palikdama jį viduje, ir išėjo. 22 Tada ji pašaukė savo vyrą, tardama: „Prašau atsiųsti man tarną su asile. Aš turiu skubiai nukakti pas Dievo vyrą ir sugrįžti“. 23 Jis klausė: „Kodėl šiandien pas jį eini? Juk nei jaunatis, nei šabas“.[i2] Ji tarė: „Lik sveikas!“ 24 Pabalnojus jai asilę, ji savo tarnui tarė: „Varyk pirmyn gyvulį! Nelėtink dėl manęs, nebent aš tau pasakysiu!“ 25 Ji tad leidosi į kelionę ir atvyko pas Dievo vyrą ant Karmelio kalno. Pamatęs iš tolo ją atjojant, Dievo vyras tarė savo tarnui Gehaziui: „Štai šunamietė čia! 26 Nubėk tuojau jos pasitikti ir paklausk ją: 'Kaip tau einasi? Kaip einasi tavo vyrui? Kaip einasi tavo vaikui?'“ Ji atsakė: „Gerai!“ 27 Bet kai atėjo prie Dievo vyro ant Karmelio kalno, ji apkabino jam kojas. Gehazis priėjo jos pastumti į šalį, bet Dievo vyras tarė: „Netrukdyk jai, nes ji kenčia kartų sielvartą. Nuo manęs tai VIEŠPATS paslėpė ir man nepasakė“. 28 Tada ji prakalbėjo: „Argi aš prašiau iš savo viešpaties sūnaus? Argi aš nesakiau: 'Neapgaudinėk manęs!'?“ 29 Jis tarė Gehaziui: „Susijuosk drabužius per juosmenį, paimk į ranką mano lazdą ir eik. Jeigu ką nors sutiksi, nesveikink,[i3] ir jeigu kas nors tave sveikins, neatsakyk. Uždėk mano lazdą berniukui ant veido“. 30 Bet berniuko motina tarė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, be tavęs aš neisiu“. Jis tad pakilo ir ėjo paskui ją. 31 Gehazis, nuėjęs pirma jų, uždėjo lazdą ant veido berniukui, bet nebuvo nei jokio garso, nei jokio gyvybės ženklo. Jis sugrįžo Elišos pasitikti ir pasakyti: „Berniukas neatsibudo“. 32 Eliša atėjo į namus. Žiūri, ten ant jo lovos guli berniukas – negyvas. 33 Įėjęs uždarė duris ir, palikęs abu už durų, meldėsi VIEŠPAČIUI. 34 Paskui įlipo į lovą ir atsigulė ant vaiko. Jis uždėjo savo burną jam ant burnos, savo akis jam ant akių ir savo rankas jam ant rankų. Elišai gulint išsitiesus ant jo, vaiko kūnas sušilo. 35 Eliša nulipo, perėjo kartą skersai ir išilgai kambario, paskui vėl įlipo ir išsitiesė ant jo. Tada berniukas nusičiaudėjo[i4] septynis kartus ir atvėrė akis. 36 Eliša pasišaukė Gehazį ir tarė: „Pašauk šunamietę“. Jis tad ją pašaukė. Jai atėjus pas Elišą, jis tarė: „Pasiimk savo sūnų“. 37 Priėjusi ji puolė jam po kojų, nusilenkdama iki žemės. Tada pasiėmė savo sūnų ir išėjo. Nuodingas viralas 38 Elišai sugrįžus į Gilgalą, krašte buvo badas. Pranašų būriui sėdint prieš Elišą, jis savo tarnui tarė: „Užkaisk didįjį puodą ir išvirk kokio nors viralo pranašų būriui“. 39 Vienas jų nuėjo į laukus parinkti žolių. Užtikęs laukinį vynmedį, priskynė nuo jo pilną skraistę laukinių vaisių. Parėjęs supjaustė juos į viralo puodą, nes jie nežinojo, kas tai yra. 40 Viralą pylė vyrams valgyti. Bet jie, vos paragavę viralo, ėmė šaukti: „O Dievo vyre, puode mirtis!“ Viralo negalėjo valgyti. 41 Tada Eliša tarė: „Atneškite miltų“. Jis subėrė juos į puodą, tardamas: „Pilk žmonėms, tevalgo“. Puode nebebuvo nieko kenksmingo. Duonos padauginimas 42 Vienas vyras atėjo iš Baal-Šališos ir atnešė Dievo vyrui duonos iš pirmienų – dvidešimt miežinės duonos kepalų ir savo maiše šviežių javų varpų. „Duok ją žmonėms, – Eliša tarė, – tevalgo“. 43 Bet jo tarnas atsakė: „Kaipgi aš galiu ją padalyti šimtui žmonių?“ Eliša tad pakartojo: „Duok ją žmonėms, tevalgo, nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jie privalgys, ir dar liks'“. 44 Jis tad duoną išdalijo, jie privalgė, ir dar liko pagal VIEŠPATIES žodį. |
