BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 23 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Karalių knygaSkyrius: 3

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 3

Jehoramo karaliavimas Izraelio karalystėje

1 [i1]Aštuonioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais Ahabo sūnus Jehoramas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir karaliavo dvylika metų. 2 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, bet ne tiek, kiek jo tėvas ir motina, nes jis pašalino akmeninį Baalo stulpą, kurį buvo padaręs jo tėvas. 3 Nepaisant to, jis tvirtai laikėsi nuodėmės, į kurią Nebato sūnus Jeroboamas buvo įvedęs Izraelį, ir jos neatsisakė.

Izraelio ir Judo žygis prieš Moabą

4 [i2]Moabo karalius buvo avių augintojas. Izraelio karaliui jis duodavo šimtą tūkstančių ėriukų ir šimto tūkstančių avinų vilnos duoklę. 5 Bet, Ahabui mirus, Moabo karalius sukilo prieš Izraelio karalių. 6 Karalius Jehoramas tad nedelsdamas leidosi į žygį iš Samarijos ir pašaukė prie ginklų visą Izraelį. 7 Žygio metu jis pasiuntė žodį Judo karaliui Jehošafatui: „Moabo karalius sukilo prieš mane. Ar žygiuosi drauge į mūšį su Moabu?“ – „Žygiuosiu, – jis atsakė, – darysiu, ką tu darai: mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai“. 8 Dar jis paklausė: „Kuriuo keliu žygiuosime?“ Jehoramas atsakė: „Keliu per Edomo tyrlaukius“.

9 [i3]Izraelio karalius, Judo karalius ir Edomo karalius leidosi į žygį. Žygiavę septynias dienas, jie apėjo {Mirties jūros galą}. Kariuomenei ir jų gyvuliams pritrūko vandens. 10 Tada Izraelio karalius aimanavo: „Deja! VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad juos atiduotų Moabui į rankas“. 11 Bet Jehošafatas klausė: „Argi čia nėra VIEŠPATIES pranašo, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti?“ Vienas Izraelio karaliaus dvariškių atsakė: „Šafato sūnus Eliša – tas, kuris pildavo vandenį Elijui ant rankų,[i4] yra čia“. – 12 „Jis turi VIEŠPATIES žodį“, – tarė Jehošafatas. Pas Elišą tad nuėjo ir Izraelio karalius, ir Jehošafatas, ir Edomo karalius. 13 [i5]Eliša Izraelio karaliui tarė: „Ko tau reikia iš manęs? Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus“. Bet Izraelio karalius jam sakė: „Nekalbėk taip, nes VIEŠPATS sušaukė šiuos tris karalius tam, kad atiduotų juos Moabui į rankas!“ – 14 „Kaip gyvas Galybių VIEŠPATS, kuriam tarnauju, – atsakė Eliša, – jeigu negerbčiau Judo karaliaus Jehošafato, nei į tave pažiūrėčiau, nei tavęs pastebėčiau. 15 Nūn atveskite man arfininką“.[i6]

Arfininkui grojant, Elišai atėjo VIEŠPATIES galia, 16 ir jis tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Ši upės vaga[i7] bus pilna tvenkinių'. 17 Nes taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Nematysite nei vėjo, nematysite nei lietaus, tačiau upės vaga bus pilna vandens. Atsigersite ir jūs patys, ir jūsų galvijai, ir nešuliniai gyvuliai'. 18 Tai dar tik mažmožis VIEŠPATIES akyse, nes jis atiduos jums į rankas Moabą. 19 Nugalėsite visus įtvirtintus miestus ir visus prabangius miestus, iškirsite visus vaismedžius, užversite visus vandens šaltinius ir derlingas dirvas primėtysite akmenų“. 20 Kitą dieną rytmetinės aukos metu staiga pradėjo tekėti vanduo iš Edomo pusės. Vanduo aptvindė kraštą.

21 Tuo tarpu visi moabiečiai buvo išgirdę, kad anie karaliai atžygiuoja į karą su jais. Visi pajėgūs prisisegti kalaviją – nuo jauniausio iki seniausio – buvo pašaukti ir buvo gretose prie sienos. 22 Anksti rytą jiems sukilus ir saulei apšvietus vandens paviršių, moabiečiams iš tolo vanduo atrodė raudonas kaip kraujas.[i8] 23 „Tai yra kraujas! – jie sakė. – Anie karaliai kovojo tarp savęs ir išžudė vienas kitą. Nūn prie grobio, Moabai!“

24 Bet, jiems pasiekus Izraelio stovyklą, izraeliečiai pakilo ir puolė moabiečius, o šie ėmė nuo jų bėgti. Izraeliečiai, puldami moabiečius, veržėsi priekin 25 ir sunaikino miestus. Kiekvienas vyras metė po akmenį į kiekvieną derlingą lauką, kol jis pasidarė nusėtas akmenimis. Jie užvertė kiekvieną vandens šaltinį ir nukirto visus vaismedžius. Kir-Hareseto[i9] akmeninės sienos tik tol laikėsi, kol svaidytojai jo neapgulė ir nepuolė. 26 Moabo karalius, pamatęs, kad mūšis eina jo nenaudai, pasiėmė septynis šimtus kalavijais ginkluotų vyrų ir bandė prasilaužti pro Edomo karalių, bet jiems nepavyko. 27 [i10]Tada jis paėmė savo pirmagimį sūnų, kuris turėjo būti jo įpėdinis, ir atnašavo jį kaip deginamąją auką ant miesto sienos. Toks didelis pyktis apėmė Izraelį, kad jie nuo jo atsitraukė ir sugrįžo į savo kraštą.

  
Išnašos:
12 Kar 3,1: Karalių seka tarp Ahabo ir Izraelio Jehu’o gali būti šitaip atkurta: Judo Jehošafatas gyveno šiek tiek ilgiau už Ahabą, todėl Izraelio Ahazijas buvo jo bendralaikis. Judo Jehoramas tapo savo tėvo Jehošafato įpėdiniu tebesant gyvam Izraelio Ahazijui. Izraelio Jehoramas, arba Joramas, tapo karaliumi vietoj savo brolio Ahazijo antraisiais Judo Jehoramo metais (žr. 2 Kar 1,17). Šie du Jehoramai buvo bendralaikiai bemaž per visą savo karaliavimą. Izraelio Jehu’as nužudė abiejų karalysčių valdovus (žr. 2 Kar 9,1-29).
22 Kar 3,4-3,8: Garsusis archeologinis radinys – Moabo akmuo, užtiktas 1868 metais, aprašo karą Moabo karaliaus Mešos požiūriu.
32 Kar 3,9-3,12: Buvo sutarta Moabą pulti iš pietų per Edomą. Tuo metu Edomo karalius buvo Judo karaliaus vasalas (žr. 1 Kar 22,47).
42 Kar 3,11: ... pildavo vandenį Elijui ant rankų: Eliša patarnaudavo savo mokytojui Elijui.
52 Kar 3,13-3,20: Posakis Eik pas savo tėvo pranašus ar pas savo motinos pranašus, t. y. pas Baalo pranašus, liudija, kad Jehoramas buvo Jezabelės sūnus.
62 Kar 3,15: ... atveskite man arfininką: pažodžiui grojantį ... Muzika buvo naudojama dvasios pagavai sukelti (žr. 1 Sam 10,5-6; 19,20-24).
72 Kar 3,16: ... upės vaga: dauguma Palestinos upių yra vadinamos vadi, t. y. upės vaga. Liūties metu vadi prisipildo vandens. Upės vaga šiame skaitinyje turbūt buvo Zeredo upelis (žr. Įst 2,13).
82 Kar 3,22: ... raudonas kaip kraujas: atmušantis raudoną Edomo smiltainį ryto saulės spindesyje.
92 Kar 3,25: ... Kir-Hareset{o}... : šiuolaikinis Kerak{as}, į rytus nuo Mirties jūros. Žr.Iz 16,7.11; Jer 48,31.36.
102 Kar 3,27: Daug kur senovės religijose žmonės buvo aukojami dievams kaip kruvina atnaša. Tokia auka buvo žinoma ir Izraelio bei Judo karalysčių žmonėms (žr. Iš 22,29-30; Ts 11,30-31.39; 1 Kar 16,34), nors jie ir žinojo, kad tai nėra gera Dievo akyse (žr. Pr 22,12; Iš 34,20; Įst 18,10). Moabo karalius, ištiktas didelio pavojaus, atnašavo savo dievui – turbūt Chemošui – savo pirmagimį sūnų. Izraeliečiai buvo taip apstulbinti ir baimės apimti, kad jie neteko drąsos tęsti kovą su moabiečiais ir sugrįžo į savo šalį.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 3