Elijas ir Eliša

¹ Kai VIEŠPATS ruošėsi paimti Eliją viesulu į dangų, Elijas ir Eliša ėjo iš Gilgalo.^{[i1] 6} Tada Elijas jam tarė: „Prašyčiau pasilikti čia, nes VIEŠPATS pasiuntė mane eiti prie Jordano“. – „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas esi tu, – atsakė Eliša, – nuo tavęs nesiliksiu“. Jiedu tad ėjo toliau. ⁷ Juos sekė penkiasdešimt vyrų iš pranašų mokinių. Jiedviem sustojus prie Jordano, ir jie sustojo atokiau nuo jų. ⁸ Elijas paėmė savo skraistę ir, ją susukęs, sudavė ja per vandenį. Vanduo persiskyrė į dešinę ir į kairę jiedviem pereiti sausa žeme.

Eliša – Elijo įpėdinis

⁹ Jiems perėjus, Elijas tarė Elišai: „Sakyk man, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. – „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubą dalį“,^[i2]– atsakė Eliša. ¹⁰ „Sunkaus dalyko iš manęs prašai – tarė Elijas. – Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“. ¹¹ Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. ¹² Eliša, tai matydamas, sušuko: „Tėve, tėve! Izraelio kovos vežimai ir raiteliai!“^[i3] Nebegalėdamas daugiau jo matyti, jis griebė savo drabužius ir perplėšė juos į dvi dalis.

¹³ Tada jis pakėlė nukritusią Elijo skraistę ir, sugrįžęs prie Jordano kranto, sustojo. ¹⁴ Paėmęs nukritusią Elijo skraistę, sudavė ja per vandenį, tardamas: „Kur yra VIEŠPATS, Elijo Dievas?“ Ir jam sudavus per vandenį, vanduo persiskyrė į dešinę bei į kairę, ir jis perėjo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>