BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 20 Trečiad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Antroji Karalių knygaSkyrius: 17

 Antroji Karalių knyga
  
2 Kar 17

Hošeos karaliavimas Izraelio karalystėje

1 [i1]Dvyliktaisiais Judo karaliaus Ahazo metais Elos sūnus Hošea tapo Izraelio karaliumi Samarijoje ir valdė devynerius metus. 2 Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, nors ne tokiu mastu, kaip pirma jo buvusieji Izraelio karaliai. 3 Prieš jį atžygiavo Asirijos karalius Šalmaneseras.[i2] Hošea tapo jam pavaldus ir mokėjo duoklę. 4 [i3]Asirijos karalius pagavo Hošeą sąmokslaujant, nes jis buvo siuntęs pasiuntinius pas Egipto karalių So'ą ir nemokėjęs duoklės Asirijos karaliui, kaip jis kasmet darydavo. Asirijos karalius tad jį suėmė ir uždarė į kalėjimą.

Samarijos kritimas

5 Asirijos karalius tada įsiveržė į visą kraštą ir, atžygiavęs į Samariją, trejus metus laikė ją apgultą. 6 Devintaisiais Hošeos metais Asirijos karalius[i4] paėmė Samariją, ištrėmė izraeliečius į Asiriją ir apgyvendino juos Halahe prie Haboro, prie Gozano upės, ir Medijos miestuose.

Pastabos apie Izraelio galą

7 [i5]Tai įvyko todėl, kad izraeliečiai buvo nusidėję VIEŠPAČIUI, savo Dievui, kuris buvo išvedęs juos iš Egipto žemės, iš po faraono, Egipto karaliaus, rankos. Jie buvo garbinę kitus dievus 8 ir elgęsi pagal įstatus tautų, kurias VIEŠPATS išvarė izraeliečiams nuo kelio, ir įstatus, kuriuos Izraelio karaliai buvo įvedę. 9 Izraeliečiai nusikalto VIEŠPAČIUI, savo Dievui, nedorais darbais: jie statėsi aukštumų alkus visose savo gyvenvietėse, nuo sargybos bokštų iki įtvirtintų miestų; 10 jie pasistatė paminklinius akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos aukštos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. 11 Ten, visuose aukštumų alkuose, jie degino smilkalus, kaip darė tautos, kurias VIEŠPATS jiems ateinant buvo išvaręs į tremtį. Jie darė nedorus darbus, pykindami VIEŠPATĮ, 12 ir garbino stabus, apie kuriuos VIEŠPATS buvo jiems pasakęs: „Jūs to nedarysite!“

13 VIEŠPATS įspėjo Izraelį ir Judą per kiekvieną pranašą ir kiekvieną regėtoją, tardamas: „Gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir laikykitės mano įsakymų ir mano įstatų viso mokymo, kurį daviau jūsų protėviams ir siunčiau jums per savo tarnus pranašus“. 14 Bet jie nenorėjo klausyti, buvo kietasprandžiai, kaip buvo buvę jų protėviai, kurie netikėjo VIEŠPAČIU, savo Dievu. 15 Jie paniekino jo įstatus bei jo sandorą, sudarytą su jų protėviais, ir jiems duotus įspėjimus. Jie ėjo paskui melagingus stabus ir tapo melagiais, jie sekė aplinkinėmis tautomis, nors VIEŠPATS buvo uždraudęs jiems elgtis, kaip jos elgėsi. 16 Jie atmetė visus VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymus, nusiliejo stabus – du veršius, pasidirbo šventąjį stulpą, garbino dangaus galybes ir tarnavo Baalui. 17 Savo sūnus ir dukteris jie vedė per ugnį, užsiėmė būrimu bei kerėjimais, parsidavė daryti, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, jį pykindami. 18 Užtat VIEŠPATS labai įširdo ant Izraelio ir atstūmė juos nuo savo veido. Tepasiliko vien tik Judo giminė.

19 Net Judas nesilaikė VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymų, bet sekė įstatais, kuriuos Izraelis buvo įvedęs. 20 VIEŠPATS atmetė visus Izraelio palikuonis. Jis vargino juos, atiduodamas į plėšikų rankas, kol pagaliau juos atstūmė nuo savo veido.

21 Kai VIEŠPATS atplėšė Izraelį nuo Dovydo namų, Nebato sūnus Jeroboamas buvo pastatytas karaliumi. Jeroboamas atitolino Izraelį nuo VIEŠPATIES ir įtraukė juos į didelę nuodėmę. 22 Izraeliečiai toliau darė visas Jeroboamo padarytas nuodėmes ir nuo jų nesitraukė. 23 Galop VIEŠPATS atstūmė juos nuo savo veido, kaip jis buvo kalbėjęs per savo tarnus pranašus. Izraeliečiai buvo ištremti iš savo žemės į Asiriją iki šios dienos.

Samariečių kilmė

24 [i6]Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos, Hamato ir Sefarvajimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje izraeliečių. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose. 25 Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS paleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė. 26 Asirijos karaliui buvo pranešta: „Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis paleido prieš juos liūtus. Štai jie žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų“.

27 Asirijos karalius įsakė, tardamas: „Nusiųskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų“. 28 Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Bet-Elyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ.

29 [i7]Betgi kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kurias buvo pasistatę Samarijos žmonės. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno. 30 Babilono žmonės pasidirbo Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidirbo Nergalą, Hamato žmonės pasidirbo Ašimą. 31 Avitai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvajitai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, Sefarvajimų dievams. 32 Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet paskyrė sau aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose. 33 Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo taip pat ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių jie buvo ištremti. 34 Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų.

Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – mokymo ir įsakymo, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo duotas Izraelio vardas. 35 O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: „Kitų dievų negarbinsite, jiems nesilenksite, jiems netarnausite, neatnašausite jiems aukų. 36 Garbinsite vien tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, tik jam vienam lenksitės ir tik jam vienam atnašausite aukas. 37 Visų įstatų ir įsakų, mokymo ir įsakymo, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir 38 neužmirškite sandoros, kurią aš su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite, 39 bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankos“. 40 Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus.

41 Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir jų vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai.

  
Išnašos:
12 Kar 17,1-17,41: Šiaurinės karalystės, Izraelio, galas ir katastrofos priežastys. Samariečių kilmė.
22 Kar 17,3-17,5: Tai buvo Šalmaneseras V (727-722 m. prieš Kristų).
32 Kar 17,4-17,5: Hošea susigundė dėtis su Egiptu į sąmokslą (žr. Oz 7,11). Palikęs sostinę, jis išskubėjo maldauti pasigailėjimo, bet tapo uždarytas į kalėjimą. Samarijos apgula tęsėsi trejus metus.
42 Kar 17,6: Tuo tarpu Šalmaneseras mirė ir jo vietoje Asirijos imperatoriumi tapo Sargonas II (žr. Iz 20,1). Paėmęs miestą, jis ištrėmė gyventojus į tolimas Asirijos vietoves. 721 m. prieš Kristų iš istorijos dingo Izraelio, šiaurinė izraeliečių, karalystė.
52 Kar 17,7-17,18: Šios eilutės yra vienos svarbiausių 1 ir 2 Karalių knygų skaitinių, nes padeda suprasti teologinį ir dorovinį Deuteronomistinės istorijos autoriaus požiūrį. Jis izraeliečius laiko nusidėjėliais supykusio Dievo rankose (žr. 18-ąją eilutę) ir už tremtį kaltina Izraelį, o ne Asiriją. Politinis žaidimas su Egiptu ir Asirija, anot įkvėptojo autoriaus, buvo be vertės. Izraelis galėjo būti išgelbėtas tik teisinga laikysena Sandoros Dievo atžvilgiu, bet Izraelis nepaėmė į širdį Sandoros Dievo pranašų žodžių.
62 Kar 17,24-17,28: Paties Sargono II įrašai patvirtina jo elgesį su užkariautaisiais kraštais: {Miestus} atstačiau ir apgyvendinau tirščiau, negu jie buvo anksčiau apgyvendinti. Žmones, paimtus iš anksčiau užkariautų kraštų, ten apgyvendinau. Vežti žmones iš gimtųjų kraštų į tremtį žmoniją išmokė nuožmioji Asirijos imperija. Izraelio kraštas po Sargono II trėmimų buvo vadinamas ne Izraeliu, bet Samarija, o gyventojai – samariečiais.
72 Kar 17,29-17,34: Taip Sandoros Dievo, Jahvės, garbinimas buvo užterštas įvairiomis pagoniškomis apeigomis. Samariečiai buvo laikomi religiniais nevykėliais: maišyto kraujo, maišytos religijos, maišytų religinių papročių bei apeigų (Ezd 4,1-3). Panaši laikysena ryški ir Naujojo Testamento laikotarpiu (žr. Lk 10,33; 17,16-18; Jn 4,9; 8,48).
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Antroji Karalių knygaSkyrius: 17