1 [i1]Dovydas kreipėsi į VIEŠPATĮ šios giesmės žodžiais tada, kai VIEŠPATS buvo išgelbėjęs jį iš visų priešų rankų ir iš Sauliaus rankos. 2 Jis tarė: „VIEŠPATIE, mano uola, mano tvirtove, mano gelbėtojau! 3 Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę! Tu mano skydas ir mano išganymo jėga,[i2] mano pilis ir priebėga! Tu, mano išganytojau, išgelbsti mane nuo smurto! 4 Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo, ir buvau išvaduotas iš visų priešų. 5 [i3]Nes mirties bangos supo mane iš visų pusių, pražūties srautai mane valdė. 6 Šeolo pančiai mane apraizgė, mirties pinklės mane pasitiko. 7 Savo skausme šaukiausi VIEŠPATIES, šaukiausi savo Dievo. Jis išgirdo mano balsą savo šventykloje,[i4] jo ausis pasiekė mano šauksmas. 8 [i5]Tada sujudo ir sudrebėjo žemė, virpėjo dangaus pamatai, – susvirduliavo, nes jį apėmė pyktis. 9 Jam iš šnervių ritosi dūmai, ryjanti ugnis – iš jo burnos; žarijos virto liepsnomis. 10 Pravėrė dangų ir nužengė, audros debesys buvo jam po kojų. 11 Sėdosi ant kerubo[i6] ir skrido, vėjo sparnų nešamas. 12 Tamsos skliautu jis apsiautė save, vandens telkiniu, audros debesiu. 13 Nuo jo Artumo spindesio suliepsnojo žarijos. 14 VIEŠPATS sugriaudė iš dangaus, Aukščiausiasis prabilo balsu. 15 Paleido strėles, ir juos[i7] išvaikė, – žaibą, ir juos sutriuškino. 16 Atsivėrė jūros šaltiniai, buvo atidengti pasaulio pamatai, VIEŠPAČIUI galingai prabilus savo pykčio viesulu. 17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių, paėmė mane, – jis ištraukė mane iš galingų vandenų. 18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo, – nuo tų, kurie manęs nekentė, kurie buvo stipresni už mane. 19 Mane jie užpuolė mano negandos dieną, bet VIEŠPATS buvo man atrama. 20 Jis išvedė mane į laisvę ir išgelbėjo mane, nes mane yra pamėgęs. 21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą, atmokėjo man pagal mano rankų švarumą, 22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelių ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau; 23 visi jo įsakai buvo man prieš akis, ir nuo jo įstatų nenuklydau. 24 Buvau jam taurus ir saugojau save nuo kaltės. 25 Užtat VIEŠPATS atmokėjo man pagal mano teisumą, pagal mano nuoširdumą jo akyse. 26 [i8]Su ištikimu tu elgiesi ištikimai; su tauriu galiūnu – tauriai. 27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi – gudriai. 28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius, bet žiūri su panieka į išdidžiuosius. 29 Juk man esi žiburys,[i9] VIEŠPATIE, – tu, VIEŠPATIE, švieti, kai man tamsu. 30 Juk su tavimi galiu paimti užkardą, su savo Dievu galiu peršokti mūrą. 31 Dievo kelias yra tobulas, VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi; jis yra skydas visiems, ieškantiems jame pastogės. 32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS? Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? 33 Dievas, mano galingoji tvirtovė, saugojo mano kelią. 34 Jis davė man kojas kaip stirnų ir nuvedė mane į saugias aukštumas.[i10] 35 Jis taip miklino mano rankas mūšiui, kad mano žastai galėtų įtempti bronzinį lanką! 36 Tu davei man savo apsaugos skydą, ir tavo apvaizda padarė mane didį. 37 Tu leidai man laisvam daug pasiekti, ir mano kojos nepaslydo. 38 Vijau priešus ir juos sudorojau, negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti. 39 Juos sunaikinau, – taip juos parbloškiau, kad jie daugiau nebepakilo, – jie krito man po kojų. 40 Juk tu davei man jėgų mūšiui, privertei priešus suklupti prieš mane. 41 Tu privertei priešus atsukti man nugarą, – tuos, kurie manęs nekenčia, – ir juos sudorojau. 42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti; jie šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis jiems neatsakė. 43 Sutryniau juos kaip žemės dulkes, sutraiškiau ir sutrypiau kaip gatvių purvą. 44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo mano tautos, saugojai mane kaip tautų galvą; tauta, kurios nepažinau, man tarnavo. 45 Svetimšaliai atėjo pas mane gūždamiesi ir, vos apie mane išgirdę, reiškė pagarbą. 46 Svetimšaliai apstulbo iš baimės ir drebėdami bėgo iš savo tvirtovių. 47 Lai VIEŠPATS viešpatauja! Tebūna pašlovinta mano Uola! Tebūna išaukštintas mano Dievas, Uola, duodanti man pergalę, 48 Dievas, kuris mane apgynė, pajungė man tautas, 49 padėjo man išsigelbėti nuo priešų, išaukštino prieš maištininkus, išgelbėjo mane nuo nuožmiųjų! 50 VIEŠPATIE, už tai šlovinsiu tave visoms tautoms, giedosiu psalmes tavo vardui. 51 Jis yra pergalės bokštas savo karaliui, rodo ištikimą meilę savo pateptajam, – Dovydui ir jo palikuonims per amžius“. | 
