| 2 Sam 20 | Šebos sukilimas 1 Pasitaikė, kad ten buvo vienas niekšas, vardu Šeba,[i1] Bichrio sūnus – benjaminaitis. Jis pūtė ragą, šaukdamas: „Nėra Dovyde mums dalies, nėra Išajo sūnuje mums paveldo! Izraeli, visi į savo palapines!“ 2 Visi Izraelio vyrai pasitraukė nuo Dovydo ir sekė Bichrio sūnų Šebą, bet Judo vyrai liko ištikimi savo karaliui nuo Jordano iki Jeruzalės. 3 Dovydas parvyko į savo rūmus Jeruzalėje. Karalius paėmė anas dešimt sugulovių, paliktų rūpintis rūmais, ir uždarė jas į saugomus namus, kur jas aprūpino, bet pas jas neidavo. Taigi jos liko atskirtos iki savo mirties dienos kaip gyvanašlės. Amasos mirtis 4 [i2]Tada karalius tarė Amasai: „Per tris dienas sušauk Judo vyrus pas mane. Ateik ir tu pats!“ 5 Amasa išvyko sušaukti Judo, bet užtruko ilgiau, negu jam buvo paskirta. 6 Dovydas tad tarė Abišajui: „Dabar Bichrio sūnus Šeba padarys mums daugiau žalos už Absalomą. Paimk tad savo valdovo tarnus ir jį vykis, kad kartais jis nesurastų sau įtvirtintų miestų ir nuo mūsų nepabėgtų“. 7 Joabo vyrai, cheretitai bei peletitai, ir visi galiūnai išžygiavo jam iš paskos. Vydamiesi Bichrio sūnų Šebą, jie išžygiavo iš Jeruzalės. 8 Kai jie buvo arti didžiojo akmens, esančio Gibeone, Amasa atėjo jų pasitikti. Joabas vilkėjo karišką drabužį, viršum jo buvo prisijuosęs kalaviją, pritvirtintą makštyje prie juosmens. Jam žengiant pirmyn, kalavijas išslydo. 9 Joabas tarė Amasai: „Kaip tau einasi, mano broli?“ – ir dešine ranka paėmė Amasą už barzdos, lyg jį bučiuodamas. 10 Amasa kalavijo Joabo kairėje rankoje nepastebėjo. Joabas taip smogė jam į pilvą, kad jo viduriai pasipylė ant žemės, ir jis mirė. Antro smūgio jam duoti nereikėjo. Tada Joabas ir jo brolis Abišajis leidosi Bichrio sūnaus Šebos vytis. 11 O vienas iš Joabo vyrų, atsistojęs prie Amasos lavono, sušuko: „Kas palankus Joabui ir kas už Dovydą, teseka paskui Joabą!“ 12 Amasa gulėjo kelio viduryje, permirkęs savo kraujyje, ir tas žmogus pastebėjo, kad kiekvienas sustodavo. Pamatęs, kad visi praeinantieji stovinėja, jis pavilko Amasą nuo kelio į lauką ir apdengė jį drabužiu. 13 Pašalinus jį nuo kelio, visi žygiavo toliau, vydamiesi Bichrio sūnų Šebą. Sukilimo galas 14 Šeba perėjo visas Izraelio gimines iki pat Bet- Maakos Abelio. Visas Bichrio klanas susirinko ir nusekė jam parimui į miesto vidų. 15 Joabo pajėgos apgulė jį Bet-Maakos Abelyje ir prieš išorinę miesto sieną supylė apgulos pylimą. Joabo kareiviai puolė su mūrdaužiais sieną, norėdami ją pralaužti. 16 Tada viena išmintinga moteris sušuko nuo sienos: „Klausykite! Klausykite! Prašyčiau pasakyti Joabui: 'Prieik čia, aš noriu su tavimi pasikalbėti'“. 17 Jam priėjus artyn, moteris paklausė: „Ar tu Joabas?“ – „Taip“, – jis atsakė. Tuomet ji tarė jam: „Klausyk savo tarnaitės žodžių“. „Klausau“, – jis atsakė. 18 Ji tęsė: „Senovėje žmonės sakydavo: 'Tegu jie teiraujasi Abelyje', – ir taip išspręsdavo reikalą. 19 Aš esu viena iš taikiųjų ir ištikimųjų Izraelyje, o tu nori sunaikinti miestą, esantį motina[i3] Izraelyje! Kodėl tu turėtumei sunaikinti VIEŠPATIES paveldą?“ 20 Joabas atsakė: „Jokiu būdu, jokiu būdu! Aš nei naikinu, nei griaunu! 21 Tai visiškai netiesa! Bet vienas vyras iš Efraimo aukštumų, vadinamas Bichrio sūnumi Šeba, pakėlė ranką prieš karalių Dovydą. Atiduokite jį vieną mums, ir aš pasitrauksiu nuo miesto“. Moteris Joabą patikino: „Tikėk manimi, jo galva bus išmesta tau per mūrą“. 22 Moteris atėjo pas visus miesto žmones su savo išmintimi. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir ją numetė Joabui. Jis tad liepė pūsti ragą. Visi pasitraukė nuo miesto ir nuėjo į savo namus, o Joabas grįžo į Jeruzalę pas karalių. Vyriausieji Dovydo pareigūnai 23 Joabas buvo visos Izraelio kariuomenės vadas, o Jehojados sūnus Benajas buvo cheretitų ir peletitų galva; 24 Adoramas vadovavo lažo darbams, Ahiludo sūnus Jehošafatas buvo kancleris; 25 Ševa buvo raštvedys, o Zadokas ir Abjataras buvo kunigai. 26 Ir Ira Jairietis buvo Dovydo kunigas. |
