Amnonas išniekina savo įseserę Tamarą

^1 [i1][i2]Praėjo šiek tiek laiko. Dovydo sūnus Absalomas turėjo gražią įseserę, vardu Tamara. Dovydo sūnus Amnonas ją aklai įsimylėjo. ² Amnonas taip kankinosi, kad susirgo dėl savo įseserės Tamaros, nes ji buvo mergelė ir Amnonui atrodė neįmanoma ką nors jai padaryti. ³ Amnonas turėjo draugą, vardu Jonadabas, Dovydo brolio Šimėjo sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras. ⁴ Amnoną jis prakalbino: „Karaliaus sūnau, kodėl tu kas rytą toks nuvargęs? Argi man nepasakysi?“ Amnonas jam atsakė: „Aš myliu Tamarą, savo brolio Absalomo seserį“. ⁵ Jonadabas jam tarė: „Atsigulk į lovą ir apsimesk sergantis. Kai tėvas ateis tavęs aplankyti, sakyk jam: 'Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paraginti mane valgyti. Jei ji pataisytų ką nors gardaus mano akyse, man žiūrint, aš iš jos rankos valgyčiau'“.

⁶ Amnonas tad atsigulė ir apsimetė sergantis. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas tarė: „Prašyčiau leisti mano seseriai Tamarai ateiti ir paruošti porą keptų kukulių mano akyse, tada iš jos rankos valgysiu“. ⁷ Dovydas pasiuntė žodį Tamarai į rūmus, tardamas: „Nueik į savo brolio Amnono namus ir pataisyk jam valgyti“. ⁸ Tamara tad nuėjo į savo brolio Amnono namus, o jis gulėjo lovoje. Paėmusi tešlos, ją išminkė, paruošė kukulius jo akyse ir juos iškepė. ⁹ Bet kai ji paėmė keptuvę ir padėjo prieš jį kukulius, jis atsisakė valgyti. Amnonas tarė: „Teišeina visi nuo manęs“. Visiems išėjus, ¹⁰ Tamarai Amnonas tarė: „Atnešk valgį į miegamąjį ir pamaitink mane“. Tamara tad paėmė kukulius, kuriuos buvo pataisiusi, ir įnešė juos į savo brolio Amnono kambarį. ¹¹ Bet jai paduodant valgyti, Amnonas ją nutvėrė. „Eikš, mano sesuo, – tarė jis jai, – sugulk su manimi“. ¹² Ji atsakė jam: „Ne, mano broli, neprievartauk manęs! Tokie dalykai nedaromi Izraelyje! Nedaryk tokio begėdiško dalyko! ¹³ Kur aš dingsiu su savo gėda? O tu būsi kaip bet koks niekšas Izraelyje! Dabar tad maldauju tavęs, kalbėk su karaliumi, nes jis neatsisakys tau manęs duoti“.^{[i3] 14} Betgi jis nenorėjo jos klausyti ir, būdamas už ją stipresnis, suėjo su ja prievarta.

¹⁵ Dabar Amnonas pajuto jai labai stiprią neapykantą. Iš tikrųjų jo neapykanta jai buvo kur kas didesnė už aistrą, kurią jis buvo jai jautęs. Amnonas jai tarė: „Kelkis ir nešdinkis!“ ¹⁶ O ji maldavo: „Ne, mano broli, to nedaryk, nes išvaryti mane būtų net didesnė skriauda negu ana, kurią man padarei“. Bet jis nenorėjo jos klausyti. ¹⁷ Pasišaukęs jauną tarną, tarė: „Išvaryk šią moterį laukan nuo manęs ir užsklęsk paskui ją duris“. ¹⁸ Ji buvo apsivilkusi tunika ilgomis rankovėmis, nes tokiais drabužiais ankstesniais laikais vilkėdavo karaliaus dukterys mergelės. Jo tarnas tad ją išvarė ir užsklendė paskui ją duris. ¹⁹ Tamara apsibarstė galvą pelenais. Perplėšusi tuniką ilgomis rankovėmis, kuria vilkėjo, ji susiėmė rankomis sau už galvos ir nuėjo. Eidama visą laiką balsu verkė.

²⁰ Jos brolis Absalomas jai tarė: „Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Dabar apie tai tylėk, mano sesuo. Jis yra tavo brolis. Neimk to į širdį“. Tamara, nelaiminga moteris, tada pasiliko savo brolio Absalomo namuose. ²¹ Apie visa tai išgirdęs, karalius Dovydas labai įtūžo, bet savo sūnaus Amnono bausti nenorėjo, kadangi jį mylėjo, nes jis buvo jo pirmagimis. ²² O Absalomas nesakė Amnonui nei gera, nei pikta, nes Amnono nekentė už tai, kad jis buvo išprievartavęs jo seserį Tamarą.

Absalomas užmuša Amnoną ir pabėga

²³ Praslinkus dvejiems metams, Absalomas Baal-Hazore prie Efraimo rengėsi kirpti avis. Absalomas pakvietė visus karaliaus sūnus. ²⁴ Atėjęs pas karalių, Absalomas tarė: „Tavo tarnas kirps avis. Ar nemalonėtų karalius drauge su palyda vykti su jo tarnu?“ ²⁵ Bet karalius Absalomui atsakė: „Ne, mano sūnau. Neprašyk, kad visi eitume ir būtume tau našta“. Nors jis ir primygtinai prašė, karalius eiti nesutiko, bet davė jam savo palaiminimą. ²⁶ Tada Absalomas tarė: „Jei ne, tai prašyčiau leisti mano brolį Amnoną eiti su mumis“. Karalius jo klausė: „Kam gi turėtų jis su tavimi eiti?“ ²⁷ Bet Absalomas primygtinai prašė, ir jis leido Amnonui ir visiems karaliaus sūnums su juo eiti. Absalomas surengė puotą kaip tinka karaliui.

²⁸ Savo tarnams Absalomas įsakė, tardamas: „Būkite budrūs! Kada Amnono širdis bus tapusi smagi nuo vyno ir aš jums pasakysiu: 'Smokite Amnonui!' – užmuškite jį! Nebijokite, nes aš pats duodu jums šį įsakymą. Elkitės ryžtingai, kaip narsūs vyrai!“ ²⁹ Absalomo tarnai pasielgė su Amnonu, kaip Absalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo. ³⁰ Dar jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė gandas, kad Absalomas išžudė visus karaliaus sūnus ir nė vienas neišliko gyvas. ³¹ Karalius atsistojo, persiplėšė sau drabužius ir atsigulė ant žemės. Ir visi prie jo buvusieji dvariškiai persiplėšė sau drabužius. ³² O Dovydo brolio Šimėjo sūnus Jonadabas tarė: „Tenemano mano valdovas, kad visi jauni karaliaus sūnūs užmušti. Tik Amnonas yra miręs. Tai Absalomas buvo nusprendęs nuo tos dienos, kai jo seserį Tamarą Amnonas išprievartavo. ³³ Dabar tad mano viešpats karalius teneima į širdį to gando, kad visi karaliaus sūnūs yra mirę, nes vien Amnonas tėra miręs!“

³⁴ Tuo tarpu Absalomas pabėgo.

Sargybinis žvalgydamasis pamatė didelį žmonių būrį, ateinantį nuo Horonajimų kalno šlaito keliu. ³⁵ Jonadabas karaliui tarė: „Štai parėjo karaliaus sūnūs! Kaip tavo tarnas sakė, taip ir įvyko. ³⁶ Vos jam tai ištarus, įėjo karaliaus sūnūs. Jie pravirko balsu. Ir Dovydas, ir visi jo dvariškiai verkė karčiomis ašaromis.

Joabas stengiasi sugrąžinti Absalomą

^37 [i4]Bet Absalomas buvo pabėgęs. Jis nubėgo pas Gešuro karalių Amihudo sūnų Talmajį. Dovydas ilgą laiką raudojo savo sūnaus. ³⁸ Absalomas, nubėgęs į Gešurą, išbuvo ten trejus metus. ³⁹ Karalius Dovydas, ilgėdamasis Absalomo, liovėsi širsti, nes po Amnono mirties jau buvo aprimęs.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>