1 [i1]Po Sauliaus mirties, – Dovydas jau buvo sugrįžęs nugalėjęs amalekitus, – Dovydas praleido dvi dienas Ziklage. 2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos ūmai atėjo vyras suplėšytais drabužiais ir dulkėmis ant galvos. Priėjęs prie Dovydo, žemai nusilenkdamas parpuolė ant žemės. 3 „Iš kur ateini?“ – klausė Dovydas. Šis atsakė: „Aš ką tik pabėgau iš Izraelio stovyklos“. – 4 „Kas atsitiko? – klausė Dovydas. – Sakyk man!“ 5 Šis atsakė: „Kareiviai bėgo iš mūšio lauko, bet taip pat daug kareivių krito ir žuvo. Žuvo ir Saulius bei jo sūnus Jonatanas“. 6 Tada Dovydas paklausė atnešusį žinią vaikiną: „Iš kur tu žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jonatanas yra žuvę?“ Žinią atnešęs vaikinas tarė: „Pasitaikė, kad aš buvau ant Gilboos kalno. Žiūriu, Saulius parkritęs ant savo ieties, o kovos vežimai ir raiteliai prie jo artinasi. 7 Pažvelgęs atgal, jis pamatė mane ir pašaukė. 'Aš čia!' – atsakiau. 8 Jis manęs paklausė: 'Kas tu esi?' – 'Aš esu amalekitas', – atsakiau. 9 Tada jis man tarė: 'Ateik, stokis ant manęs ir pribaik mane, nes aš kankinuosi ir esu vos gyvas'. 10 Taigi aš stojausi ant jo ir pribaigiau jį, nes žinojau, kad jis niekad daugiau nebepakils iš vietos, kur buvo parkritęs. Tada nuėmiau karūną jam nuo galvos bei antrankovį nuo rankos ir atnešiau čia savo viešpačiui“. 11 Dovydas griebė savo drabužius ir juos perplėšė. Tą pat padarė visi su juo buvusieji vyrai. 12 Jie verkė ir raudojo, pasninkaudami lig vakaro dėl Sauliaus ir dėl jo sūnaus, ir dėl VIEŠPATIES kariuomenės, ir dėl Izraelio namų, nes tie buvo kritę nuo kalavijo. 13 Vaikinui, atnešusiam žinią, Dovydas tarė: „Iš kur tu esi?“ Jis atsakė: „Aš esu sūnus ateivio, amalekitas“. – 14 „Kaip išdrįsai, – tarė jam Dovydas, – pakelti ranką ir užmušti VIEŠPATIES pateptąjį?“ 15 Tada Dovydas, pasišaukęs vieną iš savo vyrų, jam tarė: „Ateik ir užmušk jį!“ Tas jam smogė, ir jis numirė. 16 [i2]O Dovydas sakė: „Tekrinta tavo kraujas ant tavo galvos, nes savo paties burna paliudijai prieš save: 'Aš užmušiau VIEŠPATIES pateptąjį'“. 17 [i3]Dovydas užvedė šią raudą Sauliui ir jo sūnui Jonatanui. 18 Jis įsakė, kad Judo žmonės būtų mokomi Lanko giesmės; ji yra užrašyta Jašaro knygoje.[i4] 19 „Deja! Izraeli, tavo šlovė guli parblokšta tavo aukštumose! Kaip krito galiūnai! 20 Nepasakokite apie tai Gate, to neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesidžiaugtų filistinų dukterys, kad neapipjaustytųjų dukterys nedžiūgautų. 21 O Gilboos kalnai! Tenebūna jums nei rasos, nei lietaus, nei derlingų laukų! Nes ten buvo numestas galiūnų skydas, – skydas Sauliaus, nepateptas aliejumi. 22 Nuo užmuštųjų kraujo, nuo rubuilių galiūnų Jonatano strėlė niekad negrįžo, Sauliaus kalavijas niekad nebuvo tuščiai ištrauktas. 23 Saulius ir Jonatanas, mylimi ir šaunūs! Nei gyvendami, nei mirdami, niekad jie nebuvo perskirti! Jie buvo žvitresni už erelius, stipresni už liūtus. 24 O Izraelio dukterys, verkite Sauliaus, aprengusio jus brangiu purpuru, išpuošusio auksu jūsų apdarą. 25 Kaip krito galiūnai mūšio sūkuryje! Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. 26 Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus man tu buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, pranokstanti meilę moters. 27 Kaip krito galiūnai ir pražuvo karo ginklai!“ | 
