^1 [i1]Atsitiko, kad maždaug tuo metu Antiochas buvo pasitraukęs, kilus sąmyšiui, iš Persijos valdų. ² Jis buvo įžygiavęs į miestą, vadinamą Persepoliu, norėdamas apiplėšti šventyklas ir užimti miestą. Bet miesto gyventojams suskubus imtis ginklų, Antiochas ir jo kariuomenė buvo nugalėti. Taigi Antiochas buvo gyventojų priverstas bėgti ir pasitraukti su gėda. ³ Atvykęs į Ekbataną, jis sužinojo, kas buvo įvykę su Nikanoro ir Timotėjo pajėgomis. ⁴ Įniršęs jis užsimojo priversti žydus kentėti už gėdą, kurią buvo jam padarę žmonės, privertę jį bėgti. Jis tad įsakė savo kovos vežimo vežėjui važiuoti nesustojant, kol bus kelio galas. Tačiau su juo drauge keliavo Dangaus teismas! Mat, būdamas įžūlus, jis ištarė: „Kai į Jeruzalę nuvyksiu, ją paversiu žydų kapinėmis“.

⁵ Visaregis VIEŠPATS, Izraelio Dievas, ištiko jį nepagydomu ir nematomu smūgiu. Vos jam ištarus šiuos žodžius, jį surėmė nepagydomi vidurių skausmai ir aštrus vidinis mėšlungis, – ⁶ ir labai teisingai, nes jis visokiausiais žiauriais būdais buvo draskęs kitų vidurius. ⁷ Tačiau jis nesiliovė būti įžūlus, dabar jis buvo dar labiau pasipūtęs. Alsuodamas ugnimi iš pykčio žydams, jis liepė dar greičiau važiuoti. Atsitiko, kad tą akimirką, greitai riedančiam vežimui netikėtai pasvirus, jis iš jo iškrito. Nuo didelio sutrenkimo visi jo kūno sąnariai išėjo iš savo vietos. ⁸ Taip žmogus, kuris anksčiau pilnas nežmoniško įžūlumo manė galėsiąs įsakinėti jūros bangoms ir vaizdavosi galėsiąs pasverti kalnų viršūnes svarstyklėmis, gulėjo paslikas ir turėjo būti nešamas neštuvais, visiems aiškiai parodydamas Dievo galybę. ⁹ Iš tikrųjų šio nedoro žmogaus kūne knibždėjo kirmėlės, ir dar gyvas kentėdamas baisius skausmus, jis taip supuvo, kad visa kariuomenė šlykštėjosi to tvaiko, kurį kėlė puvimas. ¹⁰ Prieš trumpą valandėlę tas žmogus tarėsi galįs paliesti dangaus skliauto žvaigždes, o dabar dėl nepakeliamo tvaiko niekas nepajėgė jo nešti.

¹¹ Galop palūžusia dvasia jis pradėjo atsisakyti savo didžio įžūlumo ir ateiti į protą, nes visą laiką buvo skausmų kankinamas. ¹² Nebegalėdamas daugiau pakelti savo paties tvaiko, jis ištarė šiuos žodžius: „Dievui paklusti yra teisinga. Mirtingieji neturi manyti, kad jie yra lygūs su Dievu“.

¹³ Tada šis niekšingas žmogus padarė įžadą VIEŠPAČIUI, bet nebesulaukė jo pasigailėjimo. Antiochas tarė: ¹⁴ „Aš paskelbsiu Jeruzalę laisvu miestu“. Tą patį miestą, į kurį jis skubinosi, norėdamas jį sulyginti su žeme ir paversti kapinėmis! ¹⁵ „Aš sulyginsiu žydus su Atėnų piliečiais“. Tuos pačius žydus, iš kurių jis buvo sumanęs atimti teisę pasilaidoti; jis norėjo išmesti jų kūnus drauge su jų mažylių kūnais paukščiams ir žvėrims suryti! ¹⁶ „Aš išpuošiu šventuosius Namus rinktinėmis įžado dovanomis, daugeriopai atsilyginsiu už šventuosius reikmenis ir parūpinsiu iš savo pajamų aukoms reikalingas lėšas“. Tą pačią Šventyklą, kurią anksčiau buvo apiplėšęs! ¹⁷ „Be to, aš tapsiu žydu ir apkeliausiu visą žmonių gyvenamą pasaulį, skelbdamas Dievo galybę“.

¹⁸ Tačiau visa tai jo kančios nepalengvino. Iš tikrųjų jį buvo ištikęs teisus Dievo teismas. Todėl jis, netekęs vilties, parašė žydams žemiau perrašytą laišką, kupiną maldavimo dvasios. Laiško turinys buvo toks:

^19 [i2]„Žydams, gerbiamiems piliečiams, jų karalius ir karvedys Antiochas siunčia širdingą pasveikinimą ir geriausius linkėjimus jų sveikatai ir gerovei.

²⁰ Jeigu jūs ir jūsų vaikai esate sveiki ir jums einasi, kaip jūs norite, esu patenkintas. Pasitikėdamas dangumi, ²¹ aš mielai atsimenu jūsų pagarbą ir gerą valią. Grįždamas iš Persijos valdų, aš susirgau nemalonia liga ir laikau reikalinga pasirūpinti bendra visų gerove. ²² Dėl savo būklės aš nenusimenu, nes turiu daug vilties išgyti iš savo ligos, ²³ bet pastebėjau, kad mano tėvas tomis progomis, kai darydavo žygį į aukštutines valdas, paskirdavo savo įpėdinį, ²⁴ nes kitaip, jeigu įvyktų kas netikėta ar ateitų bloga žinia, visos karalystės žmonėms būtų rūpesčio, nes nežinotų, kam buvo patikėta jo valdžia. ²⁵ Be to, aš turiu omenyje, kad kaimynystės valdovai, ypač prie mūsų karalystės ribų, laukia progos ir nori matyti, kas įvyks. Todėl aš paskyriau karaliumi savo sūnų Antiochą, kuriam anksčiau ne sykį esu valdžią patikėjęs ir kurį daugumui jūsų esu gyręs, kai skubėdavau į aukštutines valdas. Aš jam parašiau, kas čia yra parašyta.^{[i3] 26} Todėl aš raginu ir maldauju, kad atsimintumėte bendrą bei asmenišką naudą, kurią esate patyrę, ir kiekvienas jūsų palaikytumėte dabartinę gerą valią. ²⁷ Nes aš esu tikras, kad jis seks mano pėdomis ir elgsis su jumis saikingai ir maloniai“.

²⁸ Taip tas žmogžudys ir piktžodžiautojas po baisių kančių, kokiomis jis buvo kankinęs kitus, pabaigė savo gyvenimą skaudžia mirtimi svetimo krašto kalnuose. ²⁹ Jo įbrolis Pilypas pargabeno jo kūną namo, bet, bijodamas Antiocho sūnaus, pasitraukė į Egiptą pas Ptolemėją Filometorą.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>