| 2 Mak 7 | 1 Atsitiko, kad ir septyni broliai bei jų motina buvo suimti. Karalius, liepęs plakti rimbais ir diržais, mėgino priversti juos pasielgti prieš Dievo Įstatymą – valgyti. 2 Vienas brolių, kalbėdamas visų vardu, tarė: „Ką tu mėgini iš mūsų išgauti? Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymams“. 3 Įtūžęs karalius įsakė įkaitinti keptuves ir katilus. 4 Juos tuojau pat įkaitinus, jis įsakė, kitiems broliams ir motinai matant, išpjauti už visus kalbėjusiam liežuvį, nulupti jam galvos odą ir nukirsti rankas bei kojas. 5 Kai jis buvo visiškai bejėgis, karalius įsakė nunešti jį dar kvėpuojantį ir kepti keptuvėje. Dūmai iš keptuvės plačiai pasklido, bet broliai ir jų motina vieni kitus drąsino, sakydami: 6 „VIEŠPATS Dievas žvelgia į mus ir iš tikrųjų mūsų gailisi, kaip Mozė kalbėjo savo giesmėje, kur aiškiai sakė: 'Jis pasigailės savo tarnų'“. 7 Pirmajam broliui šitaip mirus, buvo atvestas antrasis pašaipiam kankinimui. Nuplėšę jo galvos odą su plaukais, klausė: „Ar verčiau valgysi kiaulienos, negu leisi savo kūną į dalis suplėšyti?“ – 8 „Niekad!“ – jis atsakė jiems savo protėvių kalba. Taigi ir jis savo ruožtu patyrė tas pačias kančias, kaip ir pirmasis brolis. 9 Paskutinį kartą atsikvėpdamas, jis tarė: „Nuožmusis niekše, tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels[i1] naujam amžinam gyvenimui. Mes mirštame už jo įstatymus!“ 10 Po jo trečiasis buvo jų pašaipų auka. Kai jam buvo paliepta, jis iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. 11 Jo žodžiai buvo kilnūs: „Iš Dangaus esu tai gavęs, dėl jo įstatymų jų nebranginu ir turiu viltį visa iš jo vėl gauti“. 12 Užtat net pats karalius ir jo tarnai stebėjosi drąsa jaunuolio, nieku laikančio kančią. 13 Jam mirus, taip pat ir ketvirtasis buvo panašiai kankinamas ir žudomas. 14 Būdamas arti mirties, jis tarė: „Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą. Betgi tau prisikėlimo naujam gyvenimui nebus!“ 15 Nedelsiant buvo atvestas penktasis ir pradėta jį kankinti. 16 Žiūrėdamas į karalių, jis tarė: „Kadangi turi valdžią mirtingiesiems, nors ir tu pats esi mirtingas, todėl darai, kaip tau patinka. Bet nemanyk, kad Dievas apleido mūsų tautą. 17 Tik luktelk, ir tu pamatysi, kaip jo didinga galybė kankins tave ir tavo palikuonis!“ 18 Po jo buvo atvestas šeštasis. Būdamas arti mirties, jis tarė: „Savęs tuščiai neapgaudinėk! Mes turime pakelti šias kančias už savo kaltes, nes nusidėjome savo Dievui. Užtat ir ištiko mus stulbinantys įvykiai! 19 Nemanyk tad, kad liksi nenubaustas, nes tu išdrįsai kovoti su Dievu!“ 20 Motina buvo ypač žavi ir verta garbingo atminimo. Tą pačią dieną ji matė savo septynis sūnus mirštančius vieną po kito ir drąsiai pakėlė jų mirtį, nes jos viltis buvo VIEŠPATYJE. 21 Kiekvieną sūnų ji drąsino jų protėvių kalba. Kupina kilnaus ryžto, jungdama moters jautrumą su vyro drąsa, jiems kalbėjo: 22 „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. 23 Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo“. 24 Antiochas jautė, kad į jį žiūrima su panieka. Priekaištingas balsas pažadino jo priešiškumą. Jauniausiajam broliui dar tebesant gyvam, Antiochas kreipėsi į jį ne tik žodžiais, bet ir žadėjo su priesaikomis, kad padarysiąs jį turtingą ir laimingą, jeigu jis atsisakytų protėvių gyvenimo būdo, kad paskirsiąs jį savo Bičiuliu ir pavesiąs jam tvarkyti viešuosius reikalus. 25 Jaunuoliui visiškai nekreipiant į jį dėmesio, karalius pasišaukė motiną ir ragino ją, kad patartų jaunuoliui gelbėtis. 26 Karaliui ilgokai ją raginus, galop ji sutiko įtikinti savo sūnų. 27 Pasilenkusi prie jo, išjuokdama karalių, gimtąja kalba ji taip kalbėjo: „Mano sūnau, pasigailėk manęs. Tave nešiojau devynis mėnesius savo įsčiose ir tave žindžiau trejus metus, tave auginau, auklėjau ir tavimi rūpinausi iki šios tavo gyvenimo akimirkos. 28 Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų.[i2] Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą. 29 Nebijok tad šio budelio, bet būk vertas savo brolių ir sutik mirtį, kad, pasigailėjimo metui atėjus, tave su jais atgaučiau“. 30 Vos jai pabaigus kalbėti, jaunuolis tarė: „Ko jūs dar laukiate? Atsisakau paklusti karaliaus įsakymui. Aš klausau įsakymo to Įstatymo, kuris buvo duotas mūsų protėviams per Mozę. 31 O tu, kuris sugalvojai tiek daug pikta hebrajams, tikrai neišvengsi Dievo rankos. 32 Mes iš tikrųjų kenčiame už savo nuodėmes. 33 Nors mūsų gyvasis VIEŠPATS pyksta ant mūsų trumpą valandėlę, kad mus nubaustų ir pamokytų, jis, atėjus laikui, vėl su savo tarnais susitaikys. 34 Bet tu, niekše ir nedoriausias visų mirtingųjų, kuo gali puikautis, puoselėdamas tuščią viltį ir pakeldamas ranką prieš Dangaus vaikus? 35 Tu dar neišsigelbėjai iš visagalio ir visaregio Dievo teismo! 36 Mano broliai, pakėlę skausmą trumpą valandėlę, paveldėjo pagal Dievo Sandorą amžinąjį gyvenimą. Bet tu Dievo teismu gausi už savo įžūlumą teisingą bausmę. 37 O aš, kaip ir mano broliai, atiduodu kūną ir gyvastį už mūsų protėvių įstatymus, maldaudamas Dievą, kad greitai pasigailėtų mūsų tautos ir kad tu per kančią ir rykštes išpažintumei, jog tik jis vienas yra Dievas. 38 Per mane ir mano brolius tepriveda prie galo Visagalio pyktį, kuriuo yra teisingai ištikęs visą mūsų tautą“. 39 Karalius įsiuto ir su šiuo elgėsi žiauriau, negu su kitais, nes jautėsi jaunuolio paniekos įskaudintas. 40 Taip ir jauniausias sūnus mirė nepraradęs dorumo, visiškai pasitikėdamas VIEŠPAČIU. 41 Galop po savo sūnų mirė ir motina. 42 Tebūna tad gana papasakota apie aukų valgymą ir nuožmiuosius kankinimus. |
