| 2 Mak 5 | Maištas ir Jasono mirtis 1 [i1]Maždaug tuo metu Antiochas pradėjo antrąjį karo žygį prieš Egiptą. 2 Atsitiko, kad kone per keturiasdešimt dienų virš miesto buvo matyti raiteliai, šuoliuojantys oru, apsirengę auksu ataustais drabužiais, būriai, apsiginklavę ietimis ir iš makščių ištrauktais kalavijais, – 3 raitijos daliniai kovos rikiuotėje, darantys puolimus ir priešpuolius vienu ar kitu keliu, – skydų užtvaros, iečių miškas, kalavijų švytavimas, strėlių kruša, auksinių pakinktų blizgesys ir visokiausi šarvai. 4 Užtat visi meldėsi, kad šis regėjimas būtų geras būsimo įvykio ženklas. 5 Bet, pasklidus netikram gandui apie Antiocho mirtį, Jasonas,[i2] sutelkęs ne mažiau kaip tūkstantį vyrų, nelauktai užpuolė miestą. Kai sienų gynėjai buvo priversti pasitraukti ir kai galų gale miestas jau buvo paimamas, Menelajas pabėgo į tvirtovę. 6 O Jasonas tada žudė savo tautiečius be pasigailėjimo, nesuvokdamas, kad sėkmė savo žmonių kaina yra didžiausia nelaimė, ir manydamas, kad laimi pergalės grobį iš priešų, o ne iš savo tautiečių. 7 Netgi taip valdžios paimti jis nepajėgė. Galop jis iš savo sąmokslo patyrė tik gėdą ir vėl pabėgo į amoniečių kraštą. 8 Ilgainiui jis priėjo liūdną galą. Apkaltintas arabų valdovui Aretui,[i3] bėgdamas iš miesto į miestą, visų vejamas, nekenčiamas kaip nusikaltęs įstatymams, prakeiktas kaip savo tėvynės ir tautiečių žudikas, jis atsirado Egipte kaip į jūros krantą išmestas medis. 9 Galop žmogus, kuris buvo išvaręs daugelį iš savo krašto į tremtį, mirė tremtyje tada, kai įsėdo į laivą vykti pas lakedemoniečius, vildamasis rasti prieglobstį dėl savo ryšių su jais. 10 Nebuvo nei kas gedėtų, nei kas palaidotų žmogų, kuris patsai paliko daugelį nepalaidotų. Protėvių kape vietos jam nebuvo. Jeruzalė nuniokojama 11 Kai žinia apie šį įvykį pasiekė karalių, jis nusprendė, kad Judėja yra sukilusi. Todėl labai įtūžęs leidosi į žygį iš Egipto ir paėmė miestą antpuoliu. 12 Savo kareiviams įsakė žudyti be pasigailėjimo visus sutiktus žmones ir skersti subėgusius į savo namus. 13 Jauni ir seni buvo išžudyti, moterys ir vaikai sunaikinti, mergelės ir mažyliai išskersti. 14 Per tris dienas buvo aštuoniasdešimt tūkstančių aukų, – keturiasdešimt tūkstančių krito nuo smurto ir tiek pat žmonių buvo parduota į vergiją. Šventykla apiplėšiama 15 Dar tuo nepasitenkinęs, įstatymų ir tėvynės išdaviko Menelajo vedamas, Antiochas turėjo įžūlios drąsos įeiti į švenčiausią visame pasaulyje Šventyklą. 16 Savo nešvariomis rankomis jis paėmė šventuosius indus, savo nedoromis rankomis jis sušlavė dovanas, kurias daug kitų karalių buvo atnešę, norėdami išaukštinti, pašlovinti ir pagerbti tą Vietą. 17 Antiochas buvo taip pasipūtęs, kad nesuvokė, jog už miesto gyventojų nuodėmes VIEŠPATS buvo supykęs trumpą valandėlę ir todėl buvo abejingas šventajai Vietai. 18 Bet jeigu jie nebūtų buvę įsipainioję į tokią daugybę nuodėmių, tas žmogus būtų buvęs nuplaktas ir sulaikytas nuo neapgalvoto žingsnio tą akimirką, kai tik įėjo į vidų, lygiai kaip buvo atsitikę Heliodorui, karaliaus Seleuko atsiųstam iždo patikrinti. 19 [i4]Tačiau ne Vietai VIEŠPATS išsirinko tautą; veikiau jis išsirinko Vietą tautai. 20 Užtat pati Vieta, turėjusi dalį tautą ištikusiose nelaimėse, vėliau dalijosi su ja ir palaima. Vieta, apleista Visagalio pykčio akimirką, atgavo savo visą garbę didžiojo VIEŠPATIES atleidimo dieną. 21 Taigi Antiochas, pagrobęs iš Šventyklos tūkstantį aštuonis šimtus talentų, išskubėjo į Antiochiją, per savo įžūlumą manydamas, kad jis gali sausumą padaryti plaukiojamą ir jūrą pereinamą kojomis. 22 Jis paliko valdytojus gyventojams engti: Jeruzalėje – Pilypą,[i5] kilimo frygietį, o būdo nuožmesnio už žmogų, kuris jį paskyrė, 23 o Gerizime[i6]– Androniką. Be šių – Menelajų, valdantį savo tautiečius žiauriau negu visi kiti. Iš neapykantos žydams 24 Antiochas išsiuntė mysiečių vadą Apolonijų[i7] su dvidešimt dviejų tūkstančių kariuomene, įsakydamas išžudyti suaugusius vyrus, o moteris ir paauglius parduoti į vergiją. 25 Kai tas žmogus atvyko į Jeruzalę, jis dėjosi esąs taikingai nusiteikęs ir laukė tik šventosios šabo dienos. Tada, būdamas tikras, kad žydai nėra prie darbų, jis įsakė savo kareiviams rikiuotis paradui su ginklais. 26 Visus išėjusius pasižiūrėti išžudė. Paskui metėsi į miestą su ginkluotais vyrais ir nužudė daugybę žmonių. 27 Bet Judas Makabėjas su maždaug devyniais kitais pasitraukė į dykumą. Jis ir jo vyrai gyveno kalnuose, kaip laukiniai gyvuliai. Ten jie gyveno ir, kad išvengtų nešvarumo, maitinosi augalais. |
