¹ „Įrašuose^[i1] randame, kad pranašas Jeremijas liepęs į tremtį vedamiems tremtiniams pasiimti su savimi tos ugnies, kaip jums ką tik papasakojome. ² Įrašai taip pat rodo, kad pranašas davė ir Įstatymą vedamiems į tremtį žmonėms ir pamokė juos, kad neužmirštų VIEŠPATIES įsakymų ir kad, matydami auksinius ir sidabrinius stabus bei jų papuošalus, neleistų širdžiai paklysti. ³ Ir kitais panašiais žodžiais jis primygtinai juos skatino neleisti Įstatymui pradingti iš savo širdžių. ⁴ Tame pačiame rašte pasakojama, kaip pranašas, gavęs dievišką apreiškimą, įsakė, kad Padangtė ir Skrynia su juo eitų, ir kaip jis užlipo ant kalno,^[i2] į kurį Mozė buvo užžengęs ir nuo kurio buvo pamatęs Dievo pažadėtą paveldą. ⁵ Ten Jeremijas rado vietą oloje ir, įnešęs į ją Padangtę, Skrynią ir smilkalų aukurą, užtaisė angą. ⁶ Keletas žmonių, einančių iš paskos, užkopė norėdami pažymėti taką, bet olos rasti negalėjo. ⁷ Jeremijas, apie tai išgirdęs, juos išbarė: 'Ta vieta turi likti nežinoma, – jis tarė, – kol Dievas vėl nesurinks savo tautos ir neparodys jiems savo gailestingumo. ⁸ Tuomet VIEŠPATS atskleis visus tuos dalykus, ir VIEŠPATIES šlovė bei debesis bus matomi lygiai taip, kaip pasirodė virš Mozės ir kai Saliamonas meldėsi, kad ta Vieta^[i3] būtų garbingai pašventinta'.

⁹ Mums taip pat yra pasakyta, kaip Saliamonas savo išmintimi atnašavo auką Šventyklai pašventinti ir užbaigti. ¹⁰ Kaip Mozė meldėsi VIEŠPAČIUI ir ugnis, nužengusi iš dangaus, sudegino aukas, lygiai taip ir Saliamonas meldėsi ir ugnis nužengusi sudegino deginamąsias aukas. ^11 [i4]Mozė buvo sakęs: 'Jos buvo sudegintos, nes atnaša už nuodėmę nebuvo valgyta'. ¹² Ir Saliamonas šventė tą šventę panašiu būdu aštuonias dienas.

¹³ Be šių dalykų, ir šiuose įrašuose, ir Nehemijo Atsiminimuose^[i5] aprašyta, kaip Nehemijas surinko knygas apie karalius, pranašų ir Dovydo raštus bei karalių laiškus apie dovanas Šventyklai. ¹⁴ Panašiai Judas surinko mums vėl visas knygas, išmėtytas per mus ištikusius karus, ir dabar mes jas turime. ¹⁵ Jeigu jums kurios nors reikia, atsiųskite pasiuntinius jų parnešti.

¹⁶ Kaip jau minėjome, rašome jums, kadangi rengiamės švęsti Šventyklos apvalymo šventę, prašydami ir jus tą šventę švęsti. ¹⁷ Dievas yra tas, kuris išgelbėjo visą savo tautą ir sugrąžino jiems jų paveldą, karalystę, kunigystę bei šventąsias apeigas, ¹⁸ kaip buvo pažadėjęs per Įstatymą. Mes pasitikime Dievu, kad jis veikiai pasigailės mūsų ir surinks mus iš po viso dangaus į savo šventąją Vietą, nes jis iš tikrųjų išgelbėjo mus iš didelių pavojų ir nuvalė savo Vietą“.

B. AUTORIAUS ĮŽANGA

¹⁹ Čia yra pasakojimas apie Judą Makabėją bei jo brolius, apie didingosios Šventyklos išvalymą, aukuro pašventinimą, ^20 [i6]apie žygius prieš Antiochą Epifaną bei jo sūnų Eupatorą ²¹ ir apie atėjusius iš dangaus pasirodymus didvyriams, taip narsiai kovojusiems už judaizmą, kad, nors būdami negausūs skaičiumi, jie paėmė visą kraštą, priversdami bėgti barbarų gaujas, ²² atgavo visame pasaulyje garsią Šventyklą, išvadavo miestą ir atkūrė įstatymus, kuriems iškilo pavojus būti panaikintiems. Visa tai jie padarė, nes VIEŠPATS savo didžiu gerumu buvo jiems maloningas. ²³ Ką Jasonas iš Kirenės papasakojo penkiose knygose, mes mėginsime sutrumpinti į vieną veikalą. ²⁴ Turėdami prieš akis žodžių srautą ir sunkumus, su kuriais susiduria norintys nertis į istorijos pasakojimus, kai medžiagos yra apsčiai, ²⁵ mes stengėmės pateikti mėgstantiems paprastą skaitymą, palengvinti kruopštiesiems, linkusiems dalykus įsiminti, ir būti naudingi visiems. ²⁶ Mums, užsidėjusiems šį sunkų sutrumpinimo darbą, užduotis toli gražu nėra lengva, bet reikalauja daug prakaito ir nemigo naktų, ²⁷ lygiai kaip nėra lengva rengiančiam puotą ar ieškančiam naudos kitų labui. Nepaisant to, norėdami susilaukti daugelio dėkingumo, mes mielai pakelsime šį nelengvą triūsą, ²⁸ palikdami atsakomybę už smulkmenų tikrumą pradiniam autoriui, o patys apribodami savo pastangas duoti tik santraukos metmenis. ²⁹ Juk kaip naują namą statantis meistras turi kreipti dėmesį į visą pastatą, o tuo tarpu žmogus, kuris imasi jį dažyti ir puošti, teturi rūpintis tik tuo, kas reikalinga namui papuošti, taip, aš manau, yra ir mums. ³⁰ Istoriko pradinė pareiga yra leistis į dalykų tyrinėjimą, išsamiai juos apsvarstyti ir rūpintis smulkmenomis, ³¹ betgi žmogui, perdirbančiam pasakojimą, turi būti leista siekti glaustos išraiškos ir vengti išsamaus dalyko svarstymo. ³² Čia tad ir pradėsime pasakojimą, nepridėdami daugiau nieko prie to, kas jau pasakyta, nes pasakojimui rašyti ilgą įžangą, o patį pasakojimą sutrumpinti būtų neišmintinga.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>