2 Mak 13 | Sirai įsiveržia į Judėją 1 Šimtas keturiasdešimt devintaisiais metais[i1] Judą ir jo vyrus pasiekė žinia, kad Antiochas Eupatoras yra įsiveržęs į Judėją su didele kariuomene, 2 su juo ir jo globėjas, valdžios galva, Lysijas. Jie vedė graikų kariuomenę, kurią sudarė šimtas dešimt tūkstančių pėstininkų, penki tūkstančiai trys šimtai raitijos, dvidešimt du drambliai ir trys šimtai pjautuvais ginkluotų karo vežimų. Menelajo mirtis 3 Menelajas irgi prisidėjo. Slėpdamas savo užmačias, jis akstino Antiochą ne dėl savo krašto gerovės, bet vildamasis, kad bus sugrąžintas į savo tarnybą. 4 Bet Karalių karalius sukėlė Antiocho pyktį ant to niekšo. Kai Lysijas pranešė karaliui, kad tas žmogus buvo visų bėdų priežastis, Antiochas įsakė, kad Menelajas būtų nuvestas į Beroeją[i2] ir nubaustas mirtimi pagal tenykštį įprastą būdą. 5 Mat toje vietoje yra penkiasdešimties uolekčių aukščio bokštas, pilnas pelenų,[i3] su apskritu apvadu, iš visų pusių nuožulniu į pelenus. 6 Nuo ten būdavo nustumiami į mirtį visi nusikaltę šventvagyste ar pagarsėję kitais nusikaltimais. 7 Tokiu būdu tad buvo lemta mirti Įstatymui nusižengusiam Menelajui; jis nebuvo net palaidotas. 8 Tai buvo labai teisinga. Kadangi Menelajas buvo nusikaltęs aukurui, kurio ugnis ir pelenai buvo šventi, pelenuose jis rado mirtį. S usirėmimas prie Modeino 9 Karalius žygiavo į priekį su žiauriu įžūlumu, norėdamas ištikti žydus baisesniais smūgiais, negu jie buvo ištikti jo tėvo dienomis. 10 Tai girdėdamas, Judas įsakė žmonėms dieną ir naktį šauktis VIEŠPATIES, kad dabar labiau negu bet kada padėtų, nes jiems grėsė pavojus netekti Įstatymo, savo tėvynės ir šventųjų Namų; 11 ir kad neleistų ką tik atgimusiai tautai patekti piktžodžiaujantiems pagonims į rankas. 12 Visi prisidėjo prie tų maldavimų. Tris dienas ir verkdami, ir pasninkaudami, ir puldami kniūbsčia, jie be perstojo maldavo gailestingąjį VIEŠPATĮ. Tada Judas ragino juos neprarasti drąsos ir įsakė jiems būti pasirengusiems. 13 Pasitaręs su seniūnais uždaroje sueigoje, jis nutarė nelaukti, kol karaliaus kariuomenė užpuls Judėją ir paims miestą, bet leistis į žygį ir Dievui padedant išspręsti reikalą. 14 Taigi, patikėjęs sprendimą pasaulio Kūrėjui ir paskatinęs savo pajėgas kovoti narsiai iki mirties už įstatymus, Šventyklą, tėvynę bei gyvenimo būdą, jis pasistatė stovyklą prie Modeino. 15 Davęs savo pajėgoms slaptažodį „Dievo pergalė“, Judas su rinktiniu jaunų narsuolių būriu nakčia užpuolė karaliaus palapinę. Stovykloje buvo nukauta du tūkstančiai vyrų; jis nudūrė[i4] pagrindinį dramblį ir jo raitelį. 16 Galop, pripildę stovyklą klaiko ir sąmyšio, jie nugalėję pasitraukė.[i5] 17 Jau aušo diena, kai šitai buvo pasiekta VIEŠPAČIUI padedant ir globojant. Sutartis su Antiochu V 18 Karalius, paragavęs žydų didvyriško narsumo, mėgino pulti jų žemę gudrybėmis. 19 Jis nužygiavo pulti Bet-Zūro, stiprios žydų tvirtovės, bet buvo pakartotinai atmuštas, nugalėtas, pažemintas. 20 Judas nesiliovė tiekti gynėjams, kas buvo reikalinga, 21 bet Rodokas, vyras iš žydų gretų, išdavė priešui karines paslaptis.[i6] Jis buvo susektas, suimtas ir įmestas į kalėjimą. 22 Karalius mėgino antrąkart vesti derybas su Bet-Zūro gyventojais, davė jiems pažadus, gavo pažadus iš jų, pasitraukė, puolė Judą ir jo vyrus, bet mūšį pralaimėjo. 23 Jis gavo žinią, kad Pilypas, kuris buvo paliktas rūpintis valdžios reikalais, yra sukilęs Antiochijoje. Nerimo apimtas, Antiochas pradėjo derybas su žydais, nusileido jiems ir prisiekė suteikti jiems visas jų teises. Sudarius šią sutartį, jis atnašavo auką, pagerbė Šventyklą ir pripažino lengvatas šventajai Vietai. 24 Karalius Makabėją maloniai priėmė. Palikęs Hegemonidą valdyti sritį nuo Ptolemaidės iki Geraros, 25 nukeliavo į Ptolemaidę. Ptolemaidės gyventojai buvo pasipiktinę sutartimi – iš tikrųjų jie buvo taip įpykę, kad norėjo panaikinti jos sąlygas. 26 Lysijas, palipęs ant kalbėtojo pakylos, gynė kaip galėdamas sutarties sąlygas, įtikino juos ir apraminęs laimėjo jų gerą valią ir iškeliavo į Antiochiją. Štai kaip ėjosi karaliui pulti ir pasitraukti. |