| 2 Mak 10 | Šventyklos ir miesto apvalymas 1 Makabėjas ir jo vyrai, VIEŠPATIES vadovaujami, atkovojo Šventyklą ir miestą. 2 Jie sugriovė prekyvietėje svetimšalių pastatytus aukurus ir sunaikino stabų aptvarus. 3 Išvalę Šventyklą, jie padarė naują aukurą aukoms. Paskui, įžiebę titnagu ugnį, jie atnašavo aukas pirmą kartą po dvejų metų,[i1] degino smilkalus, uždegė lempas ir išdėliojo Artumo duoną. 4 Visa tai padarę, jie puolė kniūbsčia, maldaudami VIEŠPATĮ, kad niekad daugiau nepatektų į tokias nelaimes. Verčiau, jei jie kada nors ir nusidėtų, būtų paties VIEŠPATIES gerumu pamokomi, bet nebūtų atiduodami į piktžodžiaujančių ir žiaurių pagonių rankas. 5 Atsitiko, kad tą pačią dieną, kurią šventovė buvo svetimtaučių išniekinta, įvyko ir jos apvalymas, būtent dvidešimt penktąją devintojo mėnesio, tai yra Kislevo, dieną. 6 Tarsi Palapinių iškilmę, jie su džiaugsmu šventė ją aštuonias dienas, atsimindami, kad neseniai, Palapinių iškilmės metu, jie klajojo po kalnus ir olas tarsi laukiniai žvėrys. 7 Todėl, laikydami rankose vijokliais apipintas lazdeles, žalias šakas bei palmes, jie giedojo šlovės giesmes Tam, Kuris išvalė savo šventąją Vietą. 8 Visuotiniu balsavimu buvo nustatyta, kad visa žydų tauta švęstų kasmet tas dienas. F. VĖL SIAUČIA PERSEKIOJIMAS Ptolemėjo mirtis 9 Toks buvo Antiocho, vadinamo Epifanu, galas. 10 O dabar papasakosime, kas įvyko valdant Antiochui Eupatorui, ano nedoro karaliaus sūnui, ir duosime trumpą suvestinę didžiųjų nelaimių, kurias atnešė karai. 11 Mat tas žmogus, tapęs karalystės valdovu, paskyrė kažkokį Lysiją Koile-Sirijos bei Finikijos valdžios galva ir karvedžiu. 12 Ptolemėjas, vadinamas Makronu,[i2] buvo pirmasis valdovas, stengęsis teisingai valdyti žydus ir daręs ką galėjo, bandydamas išlaikyti su jais taiką ir norėdamas atlyginti už jiems padarytas skriaudas. 13 Bet už tai jis buvo Karaliaus bičiulių apskųstas Eupatorui. Iš tikrųjų jis pats dažnai iš visų pusių girdėjo save vadinant išdaviku už tai, kad buvo palikęs jam Filometoro patikėtą Kiprą ir kad buvo perėjęs į Antiocho Epifano pusę. Nepajėgdamas garbingai atlikti savo pareigų, jis išgėrė nuodų ir užbaigė savo gyvenimą. Pergalė prieš idumiečius 14 [i3]Gorgijas, tapęs srities valdytoju, samdė svetimtaučių dalinius ir naudojo juos nuolatiniam karui su žydais. 15 Tuo pačiu metu idumiečiai, turėdami savo rankose stiprias tvirtoves, irgi nedavė žydams ramybės. Jie priimdavo bėglius iš Jeruzalės, kurstydami tęsti karą. 16 Makabėjas ir jo vyrai pasimeldę, maldaudami Dievą būti jų sąjungininku, leidosi į skubų žygį prieš idumiečių tvirtoves. 17 Narsiai jas puldami, jie paėmė tas vietas ir, nuviję gynusius sienas, žudė visus, pakliuvusius į jų rankas, užmušdami ne mažiau kaip dvidešimt tūkstančių. 18 Tačiau bent devyni tūkstančiai rado prieglaudą dviejuose ypač stipriuose bokštuose su viskuo, kas reikalinga priešintis apgulai. 19 Makabėjas, palikęs Simoną ir Juozapą, dar ir Zachėją su jo daliniu, – pakankamą skaičių apgulai palaikyti, – pats leidosi į vietas, kur buvo skubiau reikalingas. 20 Tačiau kai kurie vyrai iš Simono dalinio, mėgę pinigus, buvo papirkti keleto bokštuose buvusių vyrų ir, gavę septyniasdešimt drachmų, leido kai kuriems jų praslysti. 21 Kai žinia apie tai pasiekė Makabėją, jis sušaukė visus dalinių vadus ir apkaltino tuos vyrus, kad jie pardavė savo brolius, paleisdami priešus už pinigus su jais kovoti. 22 Nubaudęs išdavikais tapusius vyrus mirtimi, nedelsdamas paėmė abu bokštus. 23 Jam sekantis visur su ginklu rankoje, jis sunaikino daugiau negu dvidešimt tūkstančių vyrų dviejuose bokštuose. Judas nugali Timotėją ir užima Gezerį 24 Timotėjas, kuris jau anksčiau buvo žydų nugalėtas,[i4] pasitelkdamas nemažą skaičių raitininkų iš Azijos, surinko didžiulę samdinių kariuomenę. Jis atžygiavo, norėdamas ginklu užimti Judėją vienu mūšiu. 25 Jam artėjant, Makabėjas ir jo vyrai apsibarstė galvą pelenais ir apsijuosė ašutine, maldaudami Dievą. 26 Parpuolę kniūbsčia ant laiptų prie aukuro, jie maldavo, kad būtų ir jiems gailestingas, ir priešas jų priešams, ir nedraugas jų nedraugams, kaip pareiškia Įstatymas. 27 Atsikėlę po maldos, jie apsiginklavo ir nužygiavo tolokai nuo miesto. Atžygiavę netoli priešo, jie apsistojo. 28 Vos aušrai švintant,[i5] abi kariuomenės pradėjo mūšį. Viena, turinti sėkmės ir pergalės pažadu ne tik savo narsumą, bet ir pasitikėjimą VIEŠPAČIU, o kita, imanti savo vadu kovos įniršį. 29 Mūšiui įsišėlus, priešui pasirodė iš dangaus penki didingi raiteliai ant žirgų su auksinėmis kamanomis, išsirikiavę žydų priešakyje. 30 Du iš jų, apsupę Makabėją iš šonų, dengė jį savo šarvais ir ginklais, saugodami nuo sužeidimo. Jie paleido tokį strėlių ir žaibų lietų į priešus, kad šie, visiškai sumišę ir apakinti, dūmė į visas puses. 31 Dvidešimt tūkstančių penki šimtai pėstininkų ir šeši šimtai raitininkų buvo užmušti. 32 Pats Timotėjas pabėgo į tvirtovę, vadinamą Gazara, turinčią labai stiprią įgulą, kurios vadas buvo Chaereas. 33 Keturias dienas Makabėjas ir jo vyrai gerai nusiteikę laikė apgulę tvirtovę. 34 Gynėjai viduje, pasitikėdami vietos saugumu, nesiliovė baisiai piktžodžiauti ir nepadoriais žodžiais spjaudyti. 35 Bet penktajai dienai auštant, dvidešimt jaunų vyrų iš Makabėjo kariuomenės, įsiutę dėl piktžodžiavimo, narsiai užkopė siena ir su laukinių žvėrių įniršiu guldė kiekvieną, drįsusį pastoti jiems kelią. 36 Taip gynėjus sugluminus ir jų dėmesį patraukus, kiti panašiai užkopė ir, aplenkę gynėjus, padegė bokštus. Jų laužuose piktžodžiautojai sudegė gyvi. Tuo tarpu pirmieji, pralaužę vartus, įleido visą likusią kariuomenę. Miestas buvo paimtas. 37 Jie užmušė Timotėją,[i6] rastą pasislėpusį vandens talpykloje, jo brolį Chaereą ir Apolofaną. 38 Atlikę šiuos žygdarbius, jie dėkingumo ir šlovės giesmėmis garbino VIEŠPATĮ, rodantį Izraeliui didelį gerumą ir suteikiantį jiems pergalę. |
