| 2 Mak 1 | Pirmasis laiškas 1 „Jeruzalės ir Judo krašto žydai sveikina su džiaugsmu savo brolius Egipte ir linki jiems tikros ramybės! 2 Tebūna Dievas jums geras ir teatsimena savo sandorą tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo – savo ištikimųjų tarnų. 3 Teduoda jums visiems širdį, kad jį garbintumėte visa širdimi ir noria dvasia vykdytumėte jo valią. 4 Teatveria jūsų širdį savo Įstatymui ir įsakymams. Tesuteikia jums ramybę. 5 Teišklauso jūsų maldų, tebūna jums taikus ir tenepalieka jūsų sunkią valandą. 6 Čia net dabar mes už jus meldžiamės. 7 Demetrijaus valdymo laiku,[i1] šimtas šešiasdešimt devintaisiais metais, mes, žydai, jums rašėme: 'Baisioje nelaimėje, kuri mus ištiko nuo to laiko, kai Jasonas ir jo šalininkai pakėlė maištą prieš šventąjį kraštą ir karalystę, 8 uždegė Šventyklos vartus ir išliejo nekaltą kraują, mes meldėmės VIEŠPAČIUI ir buvome išklausyti.[i2] Mes atnašavome auką ir grūdų atnašą, uždegėme lempas ir išdėstėme duonos kepalus. 9 Dabar tad prašome, kad švęstumėte Palapinių šventę[i3] Kislevo mėnesį!' Šimtas aštuoniasdešimt aštuntieji metai“.[i4] Antrasis laiškas 10 „Žydai, gyvenantys Jeruzalėje bei Judėjoje, Seniūnų taryba ir Judas Aristobului, pateptųjų kunigų šeimos nariui, karaliaus Ptolemėjo[i5] mokytojui, ir visiems žydams Egipte. Džiugus pasveikinimas ir geros sveikatos! 11 Dievo išgelbėti iš didelių pavojų, mes jam didžiai dėkojame už atėjimą kovoti su karaliumi[i6] mūsų pusėje, 12 nes pats Dievas išvarė kovojusius su šventuoju miestu. 13 Iš tikrųjų, kai jų vadas pasiekė Persiją, lydimas kariuomenės, kuri atrodė nenugalima, jis buvo sukapotas Nanėjos šventykloje apgaule kunigų, tarnavusių deivei Nanėjai.[i7] 14 [i8]Dėdamasis norįs vesti deivę, Antiochas drauge su Bičiuliais atėjo į šventyklą, norėdamas gauti jos gausius turtus kaip kraitį. 15 Nanėjos kunigams išdėsčius turtus, Antiochas tik su maža palyda atėjo prie šventyklos. Vos jam įėjus į šventyklą, kunigai užsklendė duris. 16 Tada jie atidarė slaptą angą lubose, ir akmenų kruša užmušė vadą ir jo vyrus. Sukapoję lavonus, nukirto jam galvą ir išmetė lauke esantiems žmonėms. 17 Tebūna visur pagarbintas mūsų Dievas, kuris nubaudė nedorėlius! 18 [i9]Kadangi Kislevo mėnesio dvidešimt penktą dieną mes švęsime Šventyklos išvalymą, todėl manome, jog dera pranešti jums, kad ir jūs švęstumėte Palapinių šventę ir dieną ugnies, kuri pasirodė, kai Nehemijas,[i10] Šventyklos ir aukuro atstatytojas, atnašavo aukas. 19 Kai mūsų protėviai buvo vedami į nelaisvę Persijon,[i11] pamaldūs to meto kunigai paėmė ugnies iš aukuro ir nemačiom ją užslėpė sausoje vandens talpyklos duobėje, pasirūpindami, kad ta vieta nebūtų niekam žinoma. 20 Praėjus daugeliui metų, kai Dievui patiko, Nehemijas, Persijos karaliaus įgaliotas, pasiuntė palikuonis kunigų, paslėpusių ugnį, kad ją atneštų. Kai jie mums pranešė, kad rado ne ugnį, bet tirštą skystį, jis įsakė jo pasemti ir atnešti. 21 Paruošus atnašas ant aukuro aukai, Nehemijas paliepė kunigams pašlakstyti tuo skysčiu malkas ir ant jų gulinčias atnašas. 22 Kai tai buvo padaryta ir kai sušvito saulė, iki tol buvusi už debesų, suliepsnojo tokia didelė ugnis, kad visi stebėjosi. 23 Tuo tarpu, aukai degant, kunigai ir visa sueiga kalbėjo maldą. Jonatanas vedė, o kiti atsakinėjo drauge su Nehemiju. 24 Maldos žodžiai taip skambėjo: 'VIEŠPATIE, VIEŠPATIE Dieve, visų daiktų Kūrėjau, esi šiurpulingas ir galingas, esi teisus ir gailestingas. Tik tu esi karalius ir geradarys, 25 tik tu esi rūpintojėlis, tik tu esi teisus ir visagalis, ir amžinas. Iš viso pikto tu išgelbsti Izraelį; išsirinkai mūsų protėvius ir juos pašventinai. 26 Priimk šią auką už visą savo Izraelio tautą, saugok ir pašventink savo paveldą. 27 Surink mūsų išblaškytą tautą, išlaisvink vergaujančius pagonims, maloniai pažvelk į užguituosius ir užgautuosius, tesužino pagonys, kad tu esi mūsų Dievas. 28 Nubausk tuos, kurie mus engia, ir tuos, kurie įžūliai su mumis elgiasi. 29 Pasodink savo tautą į šventąją vietą, kaip Mozė pažadėjo'. 30 Tada kunigai pradėjo giedoti giesmes. 31 Aukos atnašoms sudegus, Nehemijas įsakė likusį skystį išlieti ant akmens luitų. 32 Vos tai padarius, įsižiebė liepsna, bet jos šviesa pradingo aukuro šviesos spindesyje. 33 Kai žinia apie tą įvykį pasklido ir persų karaliui buvo papasakota, kad toje vietoje, kur ištremtieji kunigai buvo paslėpę ugnį, buvo rastas skystis, kuriuo Nehemijas ir jo palydovai degino aukų atnašas, 34 karalius, ištyręs įvykį, įsakė tą vietą aptverti ir paskelbė ją esant šventą. 35 Karalius paėmė dideles sumas pinigų ir išdalijo juos Nehemijui ir jo palydovams. 36 Nehemijas ir jo palydovai pavadino skystį neftaru, tai yra apvalymu, bet dauguma žmonių vadina jį nafta“.[i12] |
