Šventyklos pašventinimas

¹ Saliamonui pabaigus maldą, ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas. VIEŠPATIES šlovė pripildė Namus. ² Kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES Namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES Namus. ³ Visi izraeliečiai, pamatę nužengiančią į Namus ugnį ir VIEŠPATIES šlovę, puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami VIEŠPAČIUI, tarė:

„Nes jis yra geras,

nes amžina yra jo ištikima meilė“.

⁴ Tada karalius ir visi žmonės atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje. ⁵ Karalius atnašavo aukoms dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi žmonės pašventino Dievo Namus. ⁶ Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, taip darė ir levitai, laikydami VIEŠPATIES giesmės instrumentus, kuriuos karalius Dovydas buvo parūpinęs, kad reikštų „Padėką VIEŠPAČIUI, nes amžina yra jo ištikima meilė!“, ir giedodami Dovydo sukurtas giesmes. Jiems priešpriešiais pūtė trimitus kunigai, tuo tarpu visas Izraelis stovėjo.

⁷ Saliamonas pašventino vidurį kiemo, kuris buvo priešais VIEŠPATIES Namus, nes ten jis atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašų taukus, o Saliamono padirbtas varinis aukuras negalėjo sutalpinti deginamųjų aukų, javų atnašų ir riebiųjų bendravimo atnašų dalių.

⁸ Tuo metu Saliamonas šventė septynių dienų Iškilmes,^[i1] su juo ir visas Izraelis – didžiulė bendrija nuo Lebo-Hamato iki Egipto upės. ⁹ Aštuntą dieną buvo švenčiama iškilminga sueiga, nes jie buvo šventę aukuro pašventinimą septynias dienas ir septynių dienų Iškilmes. ¹⁰ Dvidešimt trečiąją septintojo mėnesio dieną jis paleido į savo namus žmones, džiūgaujančius ir smagiai nusiteikusius dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai.

Viešpats apsireiškia ir įspėja

¹¹ Taip Saliamonas užbaigė statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus. Visa, ką Saliamonas buvo sumanęs savo širdyje padaryti VIEŠPATIES Namuose ir savo rūmuose, jis sėkmingai užbaigė.

¹² Tada VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį ir jam tarė: „Aš išklausiau tavo maldos ir išsirinkau šią buveinę sau, kad ji būtų aukos Namai. ¹³ Kai taip uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, ar įsakysiu skėriams nuniokoti kraštą, ar atsiųsiu marą savo tautai, ¹⁴ jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu jų nuodėmes ir atgaivinsiu jų kraštą. ¹⁵ Dabar tad mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės. ¹⁶ Juk dabar aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis! ¹⁷ O tu, jeigu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs, ¹⁸ aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: 'Nestigs tau niekad palikuonio, valdančio Izraelį'.

¹⁹ Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos, ²⁰ tada išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos aš pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visoms tautoms. ²¹ O prie šių Namų, kadaise taip didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: 'Kodėl VIEŠPATS taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?' ²² Bus atsakoma: 'Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, todėl jis atsiuntė jiems šias visas nelaimes'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>