Pirmoji Jošijo reforma

¹ Jošijas buvo aštuonerių metų, kai tapo karaliumi ir karaliavo trisdešimt vienerius metus Jeruzalėje. ² Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, ir ėjo savo protėvio Dovydo pėdomis, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę. ³ Aštuntaisiais savo karaliavimo metais, dar jaunuolis tebebūdamas, jis pradėjo ieškoti savo tėvo Dovydo Dievo, o dvyliktaisiais metais^[i1] jis pradėjo valyti iš Judo ir Jeruzalės aukštumų alkus, šventuosius stulpus ir drožtinius bei lietinius stabus. ⁴ Jam prižiūrint buvo sugriauti Baalo aukurai, sutrupinti ant jų stovintys smilkalų aukurai. Šventieji stulpai ir drožtiniai bei lietiniai stabai buvo sudaužyti, sutrinti į dulkes ir išbarstyti ant kapų žmonių, atnašavusių jiems aukas. ⁵ Jis sudegino ir kaulus kunigų ant jų aukurų. Taip jis išvalė Judą ir Jeruzalę. ⁶ Panašiai pasielgė ir Manaso, Efraimo, Simeono miestuose iki pat Naftalio bei jų nuniokotuose aplinkiniuose kaimuose. ⁷ Jis nugriovė aukurus, sutrupino šventuosius stulpus, sutrynė juos į dulkes ir smilkalų aukurus išvartė visame Izraelio krašte. Tada jis sugrįžo į Jeruzalę.

Atnaujinama Šventykla

⁸ Aštuonioliktaisiais savo karaliavimo metais, išvalęs kraštą ir Namus, jis pavedė Azalijo sūnui Šafanui, miesto valdytojui Maasejui ir karaliaus rūmų pareigūnui Joahazo sūnui Joahui atnaujinti VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus. ⁹ Nuėję pas vyriausiąjį kunigą Hilkiją, jie perdavė jam pinigus, atneštus į Dievo Namus, kuriuos levitai, slenksčio sargai, buvo surinkę iš Manaso, Efraimo bei viso Izraelio likučio ir iš viso Judo, Benjamino bei visų Jeruzalės gyventojų. ¹⁰ Jie perdavė juos VIEŠPATIES Namų prižiūrėtojams, o šie savo ruožtu naudojo juos apmokėti VIEŠPATIES Namų darbininkams, dirbantiems prie Namų atnaujinimo ir taisymo. ¹¹ Jie davė jų dailidėms ir mūrininkams pirkti akmenims iš skaldyklų ir medžio sankaboms bei sijoms pastatų, kuriuos Judo karaliai buvo apleidę. ¹² Žmonės darbavosi sąžiningai. Jiems prižiūrėti buvo paskirti levitai Jahatas ir Obadijas, iš Merario palikuonių, drauge su Zechariju ir Mešulamu, iš Kohato palikuonių. Tuo tarpu kiti levitai – įgudę groti instrumentais – ¹³ prižiūrėjo naštų nešėjus ir nurodinėjo darbininkams, dirbantiems įvairius darbus. Keletas levitų buvo raštininkai, pareigūnai ir vartų sargai.

Atrandama Mozės Mokymo knyga

¹⁴ Išimant VIEŠPATIES Namams paaukotus pinigus, kunigas Hilkijas rado VIEŠPATIES Mokymo, duoto per Mozę, knygą. ¹⁵ Raštininkui Šafanui Hilkijas tarė: „Radau Mokymo knygą VIEŠPATIES Namuose“. Hilkijas padavė knygą Šafanui. ¹⁶ Nunešęs knygą karaliui, Šafanas kalbėjo karaliui: „Tavo tarnai vykdo visa, kas jiems yra pavesta. ¹⁷ Jie sulydė VIEŠPATIES Namuose rastą sidabrą ir perdavė jį prižiūrėtojams ir darbininkams“. ¹⁸ O paskui raštininkas Šafanas karaliui pranešė, tardamas: „Knygą man davė kunigas Hilkijas“. Tada iš jos Šafanas paskaitė karaliui. ¹⁹ Kai karalius išgirdo Mokymo žodžius, persiplėšė savo drabužius. ²⁰ Tada karalius įsakė Hilkijui, Šafano sūnui Ahikamui, Mikos sūnui Abdonui, raštininkui Šafanui ir karaliaus tarnui Asajui, tardamas: ²¹ „Eikite, pasiteiraukite VIEŠPATIES dėlei manęs ir dėlei išlikusiųjų Izraelyje ir Jude apie žodžius atrastos knygos, nes iš tikrųjų didelis turi būti ant mūsų išlietas VIEŠPATIES pyktis už tai, kad mūsų protėviai nesilaikė VIEŠPATIES žodžio vykdyti visa, kas toje knygoje yra parašyta“.

²² Tada Hilkijas ir visi, kuriems karalius buvo įsakęs, nuėjo pas pranašę Huldą, drabužinės prižiūrėtojo Hasros sūnaus Tokhato sūnaus Šalumo žmoną. Ji gyveno Jeruzalėje, Mišnės dalyje. Jie kreipėsi į ją, kaip jiems buvo nurodyta. ²³ Jiems ji atsakė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas! Pasakykite vyrui, kuris atsiuntė jus pas mane: ²⁴ 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: iš tikrųjų atsiųsiu nelaimę šiai vietai ir jos gyventojams, visus prakeikimus, užrašytus atrastoje knygoje, kuri buvo skaityta Judo karaliaus akivaizdoje, ²⁵ už tai, kad jie paliko mane ir degino smilkalus kitiems dievams, pykindami mane visais savo rankų darbais; degu pykčiu ant šios vietos, ir jis nebus užgesintas'. ²⁶ Bet Judo karaliui, atsiuntusiam jus VIEŠPATIES pasiteirauti, duokite šį atsakymą: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, apie žodžius, kuriuos girdėjai... – ²⁷ kadangi paėmei į širdį ir nusižeminai Dievo akivaizdoje, girdėdamas jo žodžius apie šią vietą ir jos gyventojus; kadangi nusižeminai mano akivaizdoje, persiplėšei savo drabužius ir verkei mano akivaizdoje, todėl ir aš tave išgirdau, – tai VIEŠPATIES žodis. ²⁸ Tikėk manimi, paimsiu tave pas tavo protėvius, tu būsi paimtas į savo kapą ramybėje. Tavo akys nematys tos nelaimės, kurią atsiųsiu šiai vietai ir jos gyventojams'“.

Jie parnešė karaliui šį atsakymą.

Atnaujinama Sandora

²⁹ Karalius tad sušaukė visus Judo ir Jeruzalės seniūnus. ³⁰ Tada karalius nuėjo į VIEŠPATIES Namus drauge su visais Judo žmonėmis, Jeruzalės gyventojais, su kunigais ir levitais – su visais žmonėmis, jaunais ir senais, – ir jiems girdint perskaitė garsiai visus žodžius Sandoros knygos, atrastos VIEŠPATIES Namuose. ³¹ Stovėdamas savo vietoje,^[i2] karalius sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje sekti VIEŠPAČIU, laikantis jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa savo širdimi bei visa savo gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus sandoros žodžius. ³² Taip jis įpareigojo visus, gyvenančius Jeruzalėje ir Benjamine. Jeruzalės gyventojai elgėsi pagal Dievo, savo protėvių Dievo, sandorą. ³³ Jošijas pašalino visus bjauriuosius stabus iš visų izraeliečiams priklausiusių žemių ir įpareigojo visus, gyvenusius Izraelyje, garbinti VIEŠPATĮ, savo Dievą. Per visą jo gyvenimą jie nenutolo nuo VIEŠPATIES, savo protėvių Dievo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>