Uzijas tampa karaliumi

¹ Tada visi Judo žmonės paėmė Uziją, kuris buvo tik šešiolikmetis, ir paskelbė jį karaliumi, jo tėvo Amazijo įpėdiniu. ² Jis atstatė Elatą ir sugrąžino jį Judui po to, kai karalius Amazijas užmigo su savo protėviais. ³ Uzijas buvo šešiolikos metų, kai tapo karaliumi, ir karaliavo Jeruzalėje penkiasdešimt dvejus metus. Jo motina buvo vardu Jekolija iš Jeruzalės. ⁴ Jis darė, kas buvo dora VIEŠPATIES akyse, kaip buvo daręs jo tėvas Amazijas. ⁵ Jis buvo pasišventęs ieškoti Dievo, kol buvo gyvas Zecharijas,^[i1] mokęs jį bijoti Dievo. Kol jis ieškojo VIEŠPATIES, Dievas jam teikė sėkmę.

Uzijo karinė jėga

⁶ Jis, išėjęs į karo žygį su filistinais, išgriovė Gato sienas, Jabnės sienas bei Ašdodo sienas ir statė miestus Ašdodo ir Filistijos srityje. ⁷ Dievas jam padėjo prieš filistinus, prieš arabus, gyvenančius Gur-Baale, ir prieš meunitus. ⁸ Amoniečiai mokėjo jam duoklę, ir jo garsas pasiekė net Egipto sienas, nes jis darėsi vis galingesnis ir galingesnis. ⁹ Be to, Uzijas pastatė Jeruzalėje bokštus prie Kampo vartų, prie Slėnio vartų bei prie Kertės ir juos įtvirtino. ¹⁰ Jis statė bokštus tyruose ir iškasė daug vandens talpyklų, nes turėjo daug galvijų. Jis turėjo artojų ir Šefeloje, ir lygumoje, vynuogių augintojų ir kalnuose, ir derlinguose laukuose, nes jis mylėjo žemę.

¹¹ Uzijas turėjo ir kariškai parengtą kariuomenę, padalytą pagal pašauktųjų prie ginklo skaičių į būrius, mokomus raštininko Jeielio ir pareigūno Maasejo, vadovaujant Hananijui, vienam iš karaliaus didžiūnų. ¹² Klanų galvų, galiūnų, iš viso buvo du tūkstančiai šeši šimtai. ¹³ O jų žinioje buvo trijų šimtų septynių tūkstančių penkių šimtų kariškai parengtų vyrų kariuomenė, galinga jėga padėti karaliui kovoti su priešais. ¹⁴ Uzijas aprūpino juos, visą kariuomenę, skydais, ietimis, šalmais, šarvais, lankais ir svaidyklėmis. ¹⁵ Jeruzalėje jis pastatė sumaniai sugalvotų įtaisų ant gynybos bokštų ir mūrų sienos kampų strėlėms ir dideliems akmenims leisti. Taigi jo garsas pasklido toli ir plačiai, nes tapti galingam jam buvo nuostabiai pagelbėta.

Išdidumas ir pragaištis

¹⁶ Kai tapo galingas, jo širdis pasidarė taip išdidi, kad nuvedė jį į pragaištį. Jis nusižengė VIEŠPAČIUI, savo Dievui, įeidamas į VIEŠPATIES Namus atnašauti smilkalų ant smilkalų aukuro. ¹⁷ Bet kunigas Azarijas, lydimas aštuoniasdešimties drąsių VIEŠPATIES kunigų, įėjo paskui jį ¹⁸ ir pasipriešino karaliui Uzijui, sakydami: „Uzijau, tau nėra leista atnašauti smilkalų VIEŠPAČIUI, bet tik Aarono palikuonims kunigams, kurie yra pašventinti atnašauti smilkalus. Išeik iš šventovės, nes tu esi nusižengęs. Tai garbės iš VIEŠPATIES Dievo tau neatneš“. ¹⁹ Uziją, laikantį rankoje smilkytuvą ir pasiruošusį atnašauti smilkalus, apėmė įtūžis. Jam širstant ant kunigų, VIEŠPATIES Namuose šalia smilkalų aukuro kunigų akivaizdoje jo kaktos odą išbėrė raupsai. ²⁰ Kai vyriausiasis kunigas Azarijas ir kiti kunigai atsisuko į jį, žiūri, jo kakta raupsuota. Jie tad jį iš ten skubiai išvedė. Ir jis pats skubinosi išeiti, nes VIEŠPATS jį ištiko liga. ²¹ Karalius Uzijas liko raupsuotas iki pat mirties. Dėl to jis gyveno atskirame name kaip raupsuotasis ir buvo atskirtas nuo VIEŠPATIES Namų. Tad jo sūnus Jotamas rūpinosi karaliaus rūmais ir valdė šalies žmones.

²² Kitus Uzijo darbus, nuo pirmojo iki paskutinio, aprašė Amozo sūnus pranašas Izaijas. ²³ Uzijas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su jais lauke šalia karalių kapų, nes buvo sakoma: „Jis buvo raupsuotas“. Jo sūnus Jotamas tapo karaliumi jo vietoje.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>