Sąjunga su Izraeliu

¹ Taigi Jehošafatas didžiavosi turtais ir garbe. Vedybomis jis susigiminiavo su Ahabu.^{[i1] 2} Praslinkus keletui metų, jis nuvyko pas Ahabą į Samariją. Ahabas papjovė apsčiai avių bei jaučių jam ir žmonėms, kurie buvo su juo, ir prikalbino jį eiti į žygį prieš Ramot-Gileadą. ³ Izraelio karalius Ahabas tarė Judo karaliui Jehošafatui: „Ar žygiuosi su manimi į Ramot-Gileadą?“ Tas atsakė jam: „Aš esu su tavimi. Mano žmonės yra tavo žmonės. Mes būsime su tavimi mūšyje“.

Netikri pranašai ir Imlos sūnus Mikajas

⁴ Bet Jehošafatas Izraelio karaliui patarė: „Tučtuojau paieškok žodžio iš VIEŠPATIES“. ⁵ Izraelio karalius tad surinko pranašus, keturis šimtus, ir jų klausė: „Ar mums žygiuoti ir pulti Ramot-Gileadą, ar aš turiu susilaikyti?“ Jie atsakė: „Žygiuok, nes Dievas atiduos jį karaliui į rankas“. ⁶ Betgi Jehošafatas paklausė: „Ar nėra čia dar kito VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume pasiteirauti?“ ⁷ Izraelio karalius atsakė Jehošafatui: „Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiteirauti, Imlos sūnus Mikajas, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja apie mane niekad gera, bet visuomet nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – atsakė Jehošafatas. ⁸ Tada Izraelio karalius, pasišaukęs pareigūną, jam tarė: „Tuojau pat atvesk Imlos sūnų Mikają“.

⁹ Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, ant klojimo aslos prie įėjimo į Samarijos vartus, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. ¹⁰ Chenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs sau geležinius ragus, tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Su šiais badysi aramėjus, kol jie bus pribaigti'“. ¹¹ Visi pranašai tą patį pranašavo, tardami: „Žygiuok prieš Ramot-Gileadą ir būk pergalingas! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“.

^12 [i2]O pasiuntinys, kuris buvo atėjęs pašaukti Mikajo, kalbėjo jam, tardamas: „Štai pranašų žodžiai yra vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis kaip jų visų. Kalbėk palankiai!“ ¹³ „Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Mikajas, – ką mano Dievas sako, tai kalbėsiu“. ¹⁴ Jam atėjus pas karalių, karalius jam tarė: „Mikajau, ar mums žygiuoti į Ramot-Gileadą mūšiui, ar aš turiu susilaikyti?“ – „Žygiuok ir būk pergalingas, – jis atsakė, – jie bus atiduoti tau į rankas“. ¹⁵ Bet karalius jam tarė: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man vien tiesą VIEŠPATIES vardu?“ ¹⁶ Tada Mikajas tarė:

„Aš mačiau visą Izraelį,

išblaškytą kalnuose, kaip avis be piemens.

O VIEŠPATS kalbėjo: 'Jie neturi šeimininko;

teeina kiekvienas į savo namus ramybėje!'“

¹⁷ „Argi aš nesakiau, – tarė Izraelio karalius Jehošafatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“ ¹⁸ Mikajas tęsė: „Todėl klausykitės VIEŠPATIES žodžio! Aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. ¹⁹ VIEŠPATS paklausė: 'Kas sugundys Izraelio karalių Ahabą, kad jis žygiuotų ir žūtų prie Ramot-Gileado?' Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, ²⁰ kol priėjo viena dvasia ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ, tardama: 'Aš jį sugundysiu'. – 'Kaip?' – paklausė VIEŠPATS. ²¹ Ji atsakė: 'Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje'. Tada VIEŠPATS tarė: 'Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Eik ir taip padaryk!' ²² Taigi, tikėkite manimi, VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į burną visiems šiems tavo pranašams, nes pats VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.

²³ Chenaanos sūnus Zedekijas, priėjęs prie Mikajo, kirto jam per žandą ir tarė: „Kuriuo keliu perėjo VIEŠPATIES dvasia iš manęs tau kalbėti?“ ²⁴ Mikajas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti eidamas iš kambario į kambarį“. ²⁵ O Izraelio karalius įsakė: „Imkite Mikają ir sugrąžinkite jį miesto valdytojui Amonui ir karaliaus sūnui Joašui. ²⁶ Sakykite: 'Taip kalbėjo karalius: įmeskite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje sugrįšiu'“. ²⁷ Mikajas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS per mane nekalbėjo!“ Jis dar pridūrė: „Klausykitės, tautos, jūs visos!“^[i3]

Ahabo mirtis

²⁸ Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas leidosi į žygį prieš Ramot-Gileadą. ²⁹ Izraelio karalius tarė Jehošafatui: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, o tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. ³⁰ O Aramo karalius buvo įsakęs savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tiktai su Izraelio karaliumi“. ³¹ Kovos vežimų vadai, pamatę Jehošafatą, pamanė: „Tai Izraelio karalius!“ Jie tad pasisuko su juo kovoti. Bet Jehošafatas sušuko, ir VIEŠPATS jam padėjo. Nuo jo Dievas juos nuvedė, ³² nes kovos vežimų vadai liovėsi jį vytis, kai pamatė, kad jis ne Izraelio karalius. ³³ Bet vienas vyras įtempė iš akies lanką ir pataikė netyčiomis į Izraelio karalių tarp šarvų sandūrų. Jis tad savo vežimo vežėjui paliepė: „Suk atgal ir vežk mane iš mūšio! Esu sužeistas!“ ³⁴ Mūšis siautė visą dieną, Izraelio karalius stovėjo palaikomas savo kovos vežime, atsigręžęs į aramėjus, iki vakaro. Jis numirė saulei leidžiantis.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>