| 2 Kor 3 | Apaštalas ir Mozė 1 Ar pradėsime iš naujo save jums pristatinėti? Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų į jus ar nuo jūsų? 2 Ne, nes jūs patys esate mūsų laiškas, įrašytas mūsų širdyse, visų žmonių suprantamas ir skaitomas. 3 Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. 4 [i1]Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. 5 Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, 6 kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę. 7 Jeigu tarnavimas mirčiai, iškaltas raidėmis akmenyse, buvo toks garbingas, kad Izraelio vaikai negalėjo pažvelgti Mozei į veidą dėl jo švytėjimo, kuris turėjo išblėsti, 8 tai nepalyginti didesne garbe bus apgaubtas tarnavimas Dvasiai. 9 Jeigu pasmerkimo tarnystė tokia garbinga, tai teisumo tarnystė dar garbingesnė.[i2] 10 Tenykštis garbingumas visai nebegarbingas, palygintas su viską nustelbiančia garbe. 11 Ir jeigu laikinas dalykas spindėjo garbe, tai kur kas garbingesnis nelaikinas. 12 Taigi, turėdami tokią viltį, mes viską dėstome atvirai, 13 [i3]ne kaip Mozė, kuris ant veido užsileisdavo gaubtuvą, kad Izraelio vaikai nepamatytų jo laikino spindesio pabaigos.[i4] 14 Deja, jų protai atbuko. Iki šios dienos jų akis dengia tas pats gaubtuvas, kai skaito Senąjį Įstatymą, ir jis lieka nenudengtas, nes jį nuimti tegali Kristus. 15 Taip, iki šios dienos, kada tik skaitomas Mozė, gaubtuvas tebedengia jų širdį. 16 Bet vos tik žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nukrinta. 17 Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. 18 Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios[i5] veikimu vis didėja mūsų garbingumas. |
