¹ Bet Eliša tarė: „Klausykite VIEŠPATIES žodžio! 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: šiuo laiku rytoj rinktinių miltų saikas bus parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį prie Samarijos vartų'“.^{[i1] 2} Tada pareigūnas, ant kurio rankos karalius rėmėsi, atsakė Dievo vyrui: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?“ Bet jis atkirto: „Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi“.

Raupsuoti vyrai už miesto vartų

³ Už miesto vartų buvo keturi raupsuoti vyrai. Jie tarėsi: „Kam gi turime mirties laukdami čia sėdėti? ⁴ Jeigu nutarsime eiti į miestą, ten turėsime mirti, nes mieste siaučia badas. O jeigu čia sėdėsime, irgi turėsime mirti. Tad imkime ir perbėkime į aramėjų stovyklą. Jeigu jie pasigailės mūsų, būsime gyvi, o jeigu mus užmuš, mirsime“. ⁵ Temstant jie pakilo eiti į aramėjų stovyklą. Atėję į aramėjų stovyklos pakraštį, žiūri, čia nėra nė vieno žmogaus. ⁶ Mat VIEŠPATS buvo padaręs, kad aramėjų kariuomenė girdėtų bildesį kovos vežimų ir bildesį raitelių – milžiniškos kariuomenės ūžesį. Jie vieni kitiems sakė: „Tikėk manimi, Izraelio karalius pasisamdė hetitų karalius ir Egipto karalius kovoti su mumis!“ ⁷ Jie tad temstant skubiai davė į kulnis, palikdami savo palapines, arklius bei asilus – visą stovyklą, kaip ji buvo, ir bėgo, gelbėdami savo gyvastį.

⁸ Atėję į stovyklos pakraštį, anie raupsuotieji įėjo į vieną palapinę, valgė ir gėrė. Tada, išnešę iš jos sidabrą, auksą ir drabužius, paslėpė. Vėl sugrįžę įėjo į kitą palapinę, išnešė iš jos daiktus ir paslėpė. ⁹ Tada jie sakė vienas kitam: „Mes negerai elgiamės. Ši diena yra geros naujienos diena. Jeigu tylėsime ir lauksime ryto šviesos, užsitrauksime kaltę. Eikime ir praneškime karaliaus rūmams“. ¹⁰ Jie tad nuėję pasišaukė miesto vartų sargus ir jiems papasakojo: „Mes buvome nuėję į aramėjų stovyklą. Žiūrime, ten nematyti ir negirdėti jokio žmogaus. Nėra nieko, išskyrus pririštus arklius bei asilus ir paliktas palapines“. ¹¹ Tada miesto vartų sargai tai paskelbė, ir žinia buvo perduota karaliaus rūmams. ¹² Nors buvo naktis, bet karalius atsikėlė. Savo dvariškiams jis kalbėjo: „Aš pasakysiu jums, ką aramėjai yra sumanę prieš mus. Žinodami, kad kenčiame badą, jie išėjo iš stovyklos pasislėpti laukuose, manydami: 'Kai jie išeis iš miesto, mes juos gyvus paimsime ir į jų miestą įeisime'“. ¹³ Tačiau vienas iš dvariškių pasiūlė: „Tepaima vyrai penketą iš likusių mieste arklių, – juk čia likusieji vis vien patirs likimą visos Izraelio daugybės, kuri jau yra žuvusi. Pasiųskime juos ir ištirkime“.

Samarijos apgula baigiasi

¹⁴ Paruošus du kovos vežimus ir arklius, karalius pasiuntė juos paskui aramėjų kariuomenę, tardamas: „Leiskitės į žygį ir ištirkite!“ ¹⁵ Jie sekė paskui aramėjus iki pat Jordano. Žiūri, visas kelias pilnas drabužių ir reikmenų, kuriuos aramėjai skubėdami buvo išmėtę. Pasiuntiniams sugrįžus ir papasakojus karaliui, ¹⁶ žmonės išėjo ir apiplėšė aramėjų stovyklą. Taigi rinktinių miltų saikas buvo parduodamas už šekelį, o du miežių saikai už šekelį, pagal VIEŠPATIES žodį. ¹⁷ Pareigūną, ant kurio rankos rėmėsi, karalius buvo paskyręs vadu prie miesto vartų. Minia jį sumindžiojo vartuose, kaip buvo pasakęs Dievo vyras, kai karalius buvo pas jį nuėjęs. ¹⁸ Mat kai Dievo vyras karaliui sakė: „Du miežių saikai bus parduodami už šekelį, o rinktinių miltų saikas už šekelį maždaug šiuo metu rytoj prie Samarijos vartų“, – ¹⁹ pareigūnas Dievo vyrui atsakė, tardamas: „Net jeigu VIEŠPATS ir langus danguje padarytų, argi tai galėtų įvykti?“ O Eliša buvo atkirtęs: „Tai savo akimis tu matysi, bet to nevalgysi!“ ²⁰ Taip jam iš tikrųjų atsitiko. Žmonės jį sumindžiojo vartuose, ir jis mirė.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>