^1 [i1]Savo žiloje senatvėje Samuelis Izraelio teisėjais paskyrė savo sūnus. ² Jo pirmagimio sūnaus vardas buvo Joelis, o antrojo sūnaus vardas Abijas. Jiedu buvo teisėjai Beer- Šeboje. ³ Sūnūs nėjo jo keliais, bet palinko į godumą. Imdami kyšius, jie iškraipydavo teisingumą.

⁴ Todėl susibūriavę visi Izraelio seniūnai atėjo pas Samuelį į Ramą ⁵ ir jam tarė: „Štai tu pasenai, o tavo sūnūs neina tavo keliais. Todėl paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose“. ⁶ Samueliui nepatiko, kad jie sakė: „Duok mums karalių, kad mus valdytų“. Užtat Samuelis kreipėsi malda į VIEŠPATĮ, ⁷ ir VIEŠPATS Samueliui atsakė: „Paklausyk žmonių balso ir visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė,^[i2] kad nebūčiau jų karalius. ⁸ Lygiai kaip jie yra darę man nuo tos dienos, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iki šios dienos, palikdami mane ir tarnaudami kitiems dievams. Taip jie ir tau daro. ⁹ Dabar tad klausyk jų balso! Tačiau turi juos rimtai įspėti ir jiems pasakyti apie teises karaliaus, kuris juos valdys“.

¹⁰ Samuelis tad perdavė visus VIEŠPATIES žodžius žmonėms, kurie buvo prašę iš jo karaliaus. ¹¹ Jis tarė: „Tokios bus teisės karaliaus, kuris jus valdys: jis ims jūsų sūnus ir paskirs juos į savo vežimus, ar į savo raitelius, ar bėgti palydovais pirma jo vežimo. ¹² Jis paskirs sau iš jų tūkstantininkus ir penkiasdešimtininkus; arba jie turės arti jo laukus, nuimti jo derlių, dirbti jam karo reikmenis ir vežimų padargus. ¹³ Jis ims jūsų dukteris kvepalų dirbėjomis, virėjomis ir kepėjomis. ¹⁴ Jis paims geriausius jūsų laukus, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir atiduos savo dvariškiams. ¹⁵ Jis paims dešimtadalį jūsų grūdų bei vynuogių derliaus ir atiduos savo pareigūnams ir dvariškiams. ¹⁶ Jis paims jūsų vergus bei verges, geriausius jūsų galvijus bei asilus ir paskirs juos prie savo darbų. ¹⁷ Jis paims dešimtadalį jūsų kaimenių, ir jūs tapsite jo vergais. ¹⁸ Ateis diena, kai jūs skųsitės savo karaliumi, kurį būsite išsirinkę. Bet tą dieną VIEŠPATS jūsų neišklausys“.

¹⁹ Žmonės atsisakė klausyti Samuelio balso. Jie sakė: „Ne! Mums turi būti karalius, ²⁰ kad ir mes galėtume būti kaip kitos tautos. Tevaldo mus mūsų karalius, tegu mus veda, tekovoja mūsų kovas“. ²¹ Išklausęs visus žmonių žodžius, Samuelis pakartojo juos į VIEŠPATIES ausį. ²² VIEŠPATS Samueliui tarė: „Klausyk jų balso ir paskirk karalių, kad juos valdytų“. Tada Samuelis tarė Izraelio vyrams: „Eikite kiekvienas į savo miestą“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>