⁰ O Samuelio žodžiai išėjo į visą Izraelį. Elis labai suseno, ir jo sūnūs vis nedoriau elgėsi VIEŠPATIES akivaizdoje.

Filistinai nugali izraeliečius ir pagrobia Skrynią

¹ Tomis dienomis filistinai susibūrė karui su Izraeliu,^[i1] Izraelis išžygiavo į mūšį su jais. Jie pasistatė stovyklą prie Eben-Ezerio, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko.^{[i2] 2} Filistinai sustojo kovos rikiuotėje prieš Izraelį. Nuožmiame mūšyje filistinai nugalėjo Izraelį. Mūšio lauke jie užmušė apie keturis tūkstančius vyrų. ³ Sugrįžus kariuomenei į stovyklą, Izraelio seniūnai klausė: „Kodėl VIEŠPATS paguldė mus šiandien prieš filistinus? Atsineškime čia VIEŠPATIES Sandoros Skrynią iš Šilo'o, kad jis būtų tarp mūsų ir išgelbėtų mus iš priešų rankos“. ⁴ Kariuomenė pasiuntė į Šilo'ą vyrus ir parsinešė iš ten Galybių VIEŠPATIES, sėdinčio ant kerubų,^[i3] Sandoros Skrynią. Anie du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – buvo irgi su Dievo Sandoros Skrynia.

⁵ VIEŠPATIES Sandoros Skryniai atėjus į stovyklą, visas Izraelis sušuko tokiu skardžiu riksmu, kad net žemė sudrebėjo. ⁶ Išgirdę riksmo sukeltą triukšmą, filistinai klausė: „Ką reiškia šis skardus šauksmas hebrajų^[i4] stovykloje?“ Sužinoję, kad VIEŠPATIES Skrynia yra atėjusi į stovyklą, ⁷ filistinai išsigando ir sakė: „Dievai atėjo į stovyklą!“ Jie šaukė: „Vargas mums, nes nieko panašaus nėra buvę nei vakar, nei užvakar! ⁸ Vargas mums! Kas gali išgelbėti mus iš šių galingų dievų^[i5] rankos? Juk yra dievai, kurie ištiko Egiptą visokiomis nelaimėmis dykumoje! ⁹ Bet išdrįskite ir būkite vyrai, filistinai! Kitaip tapsite hebrajų vergais, kaip jie buvo jūsų vergai. Būkite vyrai ir kovokite!“ ¹⁰ Filistinai kovojo. Izraelis buvo nugalėtas, jie visi pabėgo į savo namus. Pralaimėjimas buvo labai didelis; iš Izraelio krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų. ¹¹ Dievo Skrynia buvo paimta į nelaisvę; abu Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo.

Elio mirtis

¹² Vienas vyras iš Benjamino giminės, išbėgęs iš kovos rikiuotės, tą pačią dieną pasiekė Šilo'ą. Jo drabužiai buvo suplėšyti ir galva purvu aptaškyta. ¹³ Atėjęs žiūri, Elis sėdi krėsle prie kelio laukdamas, – jo širdis drebėjo dėl Dievo Skrynios. Vyrui įėjus į miestą ir paskelbus žinią, visas miestas pradėjo šaukti. ¹⁴ Elis, išgirdęs riksmą, teiravosi: „Ką reiškia tas sąmyšis?“ Tada atskubėjo anas vyras ir jam pranešė. ¹⁵ Elis turėjo devyniasdešimt aštuonerius metus, jo akys buvo taip nusilpusios, kad jis nebegalėjo matyti. ¹⁶ Vyras Eliui tarė: „Aš ką tik atėjau iš mūšio. Aš šiandien išbėgau iš mūšio lauko“. Elis klausė: „O kas atsitiko, mano sūnau?“ ¹⁷ Žinios nešėjas atsakė: „Izraelis bėgo nuo filistinų. Iš tikrųjų kariuomenę ištiko baisios skerdynės. Be to, abu tavo sūnūs – Hofnis ir Finehas – žuvo, o Dievo Skrynia yra paimta į nelaisvę!“ ¹⁸ Jam paminėjus Dievo Skrynią, Elis atvirto aukštielninkas iš savo krėslo šalia vartų, nusilaužė sprandą ir numirė, nes jis buvo senas ir sunkus žmogus. Jis buvo išbuvęs teisėju Izraelyje keturiasdešimt metų.

¹⁹ Jo marti, Fineho žmona, buvo nėščia ir turėjo netrukus gimdyti. Išgirdusi žinią, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, kad jos uošvis ir jos vyras yra mirę, ji buvo apimta gimdymo skausmų, prigludo prie žemės ir pagimdė. ²⁰ Jai mirštant, padedančios moterys kalbėjo: „Nebijok, nes pagimdei sūnų“. Bet ji neatsakė ir nekreipė dėmesio. ²¹ Vaiką ji pavadino Ikabodu, sakydama: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ dėl to, kad Dievo Skrynia paimta į nelaisvę, ir dėl savo uošvio bei vyro mirties. ²² „Šlovė pasitraukė iš Izraelio, – ji tarė, – nes Dievo Skrynia paimta į nelaisvę“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>