^1 [i1]Berniukas Samuelis tarnavo VIEŠPAČIUI Elio priežiūroje. Tomis dienomis Dievo žodis^[i2] buvo retas ir regėjimas^[i3] nedažnas.

² Vieną dieną Elis miegojo savo įprastoje vietoje. Jo akys jau buvo taip aptemusios, kad jis vos galėjo matyti. ³ VIEŠPATIES lempa dar nebuvo užgesusi, ir Samuelis miegojo VIEŠPATIES šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia. ⁴ Tada VIEŠPATS pašaukė Samuelį: „Samueli! Samueli!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė, ⁵ nubėgo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs nešaukiau. Eik atgal, gulkis miegoti“. Tad jis sugrįžo ir atsigulė. ⁶ VIEŠPATS vėl pašaukė: „Samueli!“ Samuelis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia, nes mane šaukei“. Bet jis atsakė: „Tavęs aš nešaukiau, mano sūnau. Eik atgal, gulkis miegoti“.

⁷ Samuelis dar nebuvo VIEŠPATIES pažinojęs, ir VIEŠPATIES žodis dar nebuvo buvęs jam apreikštas.

⁸ VIEŠPATS vėl pašaukė Samuelį – trečią kartą. Jis atsikėlė, nuėjo pas Elį ir jam tarė: „Aš čia, nes tu mane šaukei“. Dabar Elis suprato, kad berniuką šaukė VIEŠPATS. ⁹ Todėl Elis tarė Samueliui: „Eik atgal, gulkis miegoti. Jei būtum vėl pašauktas, sakyk: 'Kalbėk, VIEŠPATIE, nes tavo tarnas klauso'“. Taigi Samuelis sugrįžo į savo vietą ir atsigulė miegoti.

¹⁰ VIEŠPATS atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli! Samueli!“ Samuelis atsakė: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso“. ¹¹ Samueliui VIEŠPATS tarė: „Štai aš padarysiu Izraelyje tokį dalyką, nuo kurio, apie tai išgirdus, kiekvienam spengs abi ausys. ¹² Tą dieną įvykdysiu Eliui visa, ką esu grasinęs jo namams, nuo pradžios iki galo. ¹³ Jam paskelbiau, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: nors jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė. ¹⁴ Todėl prisiekiu Elio namams, kad Elio namų kaltė niekad nebus išpirkta auka ar atnaša“.

¹⁵ Samuelis gulėjo ten iki ryto. Tuomet jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris. Apie regėjimą Eliui pasakyti bijojo. ¹⁶ Bet Elis pasišaukė Samuelį ir tarė: „Samueli, mano sūnau!“ – „Aš čia!“ – atsakė. ¹⁷ Elis klausė: „Ką jis tau pasakė? Prašyčiau neslėpti nuo manęs. Tegu Dievas tau taip padaro ir dar prideda,^[i4] jei nuslėptum nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką jis tau pasakė“. ¹⁸ Samuelis tad pasakė jam visa, nieko nenuslėpdamas. O jis atsakė: „Tai VIEŠPATS! Tedaro, kas gera jo akyse!“

¹⁹ Samueliui augant, VIEŠPATS buvo su juo, nepalikdamas neįvykdyto nė vieno savo žodžio. ²⁰ Visas Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, sužinojo, kad Samuelis buvo ištikimas VIEŠPATIES pranašas. ²¹ VIEŠPATS ir toliau pasirodydavo Šilo'e; VIEŠPATS apreiškė save Samueliui Šilo'e su VIEŠPATIES žodžiu.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>