| 1 Sam 26 | Dovydas pasigaili Sauliaus 1 [i1]Zifo žmonės atėjo pas Saulių Gibeoje ir sakė: „Dovydas slapstosi Hachilos kalvoje priešais Ješimoną“. 2 Saulius tad tuojau pat nužygiavo į Zifo dykumą drauge su trimis tūkstančiais rinktinių Izraelio vyrų ieškoti Dovydo Zifo tyruose. 3 Saulius įsirengė stovyklą prie kelio ant Hachilos kalvos, esančios priešais Ješimoną. O Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Pastebėjęs, kad Saulius yra atžygiavęs jo ieškoti į dykumą, 4 Dovydas pasiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius buvo tikrai atvykęs. 5 Tada pats Dovydas nuėjo į vietą, kur buvo Sauliaus stovykla. Dovydas išžvalgė vietą, kur miegojo Saulius drauge su Nero sūnumi Abneriu, savo kariuomenės vadu. Saulius miegojo užkardos viduje, o kareiviai buvo išsidėstę aplink jį. 6 [i2]Dovydas kreipėsi į hetitą Ahimelechą ir Zerujos sūnų Abišajį, Joabo brolį, tardamas: „Kas nulips su manimi į Sauliaus stovyklą?“ Abišajis atsakė: „Aš nulipsiu su tavimi“. 7 Dovydas ir Abišajis tad atėjo prie kareivių nakčia, žiūri, Saulius kietai miega užkardos viduje, jo ietis įsmeigta į žemę prie jo galvos, o Abneris ir kareiviai aplink jį miega. 8 „Šiandien VIEŠPATS padavė tau į rankas tavo priešą! – tarė Abišajis Dovydui. – Leisk tad man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės. Dusyk jam smogti man nereikės“. 9 Bet Dovydas Abišajui atsakė: „Neužmušk jo, nes kas gali pakelti ranką prieš VIEŠPATIES pateptąjį[i3] ir būti be kaltės?“ 10 Dovydas tęsė: „Kaip VIEŠPATS gyvas, pats VIEŠPATS ištiks jį arba kai ateis jo diena mirti, arba kai nužygiuos į mūšį ir žus. 11 Tesaugo mane VIEŠPATS, kad aš nepakelčiau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. Dabar tad paimk ietį, esančią jam prie galvos, bei vandens ąsotį, ir eikime sau“. 12 Taigi Dovydas pasiėmė ietį bei vandens ąsotį, buvusius Sauliui prie galvos, ir jiedu pasitraukė. Nė vienas to nematė ir nepajuto, nė vienas nepabudo, nes visi miegojo. Kietas miegas iš VIEŠPATIES buvo juos apėmęs. 13 Dovydas, perėjęs į kitą šlaitą, atsistojo ant tolimos kalvos viršūnės. Tarp jų buvo didelis nuotolis. 14 Dovydas pašaukė kareivius ir Nero sūnų Abnerį, tardamas: „Abneri! Ar neatsiliepsi?“ Atsiliepdamas Abneris sušuko: „Kas tu esi, kad rėkauji karaliui?“ 15 Abneriui Dovydas tarė: „Tu esi vyras, ar ne? Kito, kaip tu, nėra Izraelyje! Kodėl tad nebudėjai prie savo viešpaties karaliaus? Juk vienas iš kareivių atėjo karaliaus, tavo viešpaties, užmušti! 16 Ką padarei, nėra gera! Kaip gyvas VIEŠPATS, esate verti mirties bausmės, nes nebudėjote prie savo viešpaties – prie VIEŠPATIES pateptojo. Nūn apsižvalgyk! Kur yra karaliaus ietis ar vandens ąsotis, buvęs jam prie galvos?“ Saulius prisipažįsta kaltas esąs 17 Saulius, pažinęs Dovydo balsą, klausė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ – „Tai mano balsas, o karaliau, mano viešpatie,“ – atsakė Dovydas 18 ir pridūrė: „Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną? Ką aš padariau? Kokia kaltė yra mano rankoje? 19 Dabar tad prašyčiau savo viešpatį karalių paklausyti savo tarno žodžių. Jei pats VIEŠPATS yra sukurstęs tave prieš mane, tegu jis priima atnašos kvapą. Bet jei tai yra žmonės, tebūna jie VIEŠPATIES prakeikti, nes jie taip toli mane išvarė, kad aš negaliu šiandien turėti savo dalies VIEŠPATIES pavelde,[i4] tarsi man sakytų: Eik, tarnauk kitiems dievams'. 20 Dabar tad tegu nekrinta mano kraujas ant žemės, toli nuo VIEŠPATIES Artumo, nes Izraelio karalius yra išėjęs ieškoti vienos blusos, tarsi kurapkos kalvose medžioti“. 21 O Saulius atsakė: „Aš nusidėjau! Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, daugiau aš tau niekad pikta nedarysiu, žinodamas, kad tu šiandien branginai mano gyvastį. Taip, aš elgiausi kvailai ir dariau didelę klaidą“. 22 Atsakydamas Dovydas tarė: „Štai ietis, o karaliau! Atsiųsk vaikiną jos paimti. 23 VIEŠPATS atlygina kiekvienam, kuris yra teisus ir ištikimas. Šiandien VIEŠPATS padavė tave man į rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš VIEŠPATIES pateptąjį. 24 Štai kaip šiandien tavo gyvybė buvo brangi mano akyse, lygiai taip brangi tebūna mano gyvybė VIEŠPATIES akyse ir teišgelbsti mane iš visų pavojų“. 25 Saulius Dovydui tarė: „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug pasieksi, tau visada seksis!“ Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo namo. |
