Samuelio mirtis. Pasakojimas apie Nabalą ir Abigailę

^1 [i1]Samuelis mirė, ir visas Izraelis susirinko jo apraudoti. Palaidojo prie jo namo Ramoje.

Tada Dovydas nuėjo į Parano dykumą.^[i2]

² Maone gyveno žmogus, kurio nuosavybė buvo Karmelyje. Tas žmogus buvo labai turtingas. Jis turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Tuo metu jis kirpo avis Karmelyje. ³ Žmogaus vardas buvo Nabalas, o vardas jo žmonos – Abigailė. Moteris buvo protinga ir graži, bet vyras buvo šiurkštus žmogus ir nedorėlis. Jis buvo iš Kalebo klano. ⁴ Dovydas, būdamas dykumoje, išgirdo, kad Nabalas kerpa savo avis. ⁵ Dovydas tad pasiuntė dešimt vaikinų. Vaikinams Dovydas nurodė: „Palipkite į Karmelį. Nuėję pas Nabalą, jį mano vardu pasveikinkite. ⁶ Taip sakykite: 'Už gyvenimą! Ramybė tau ir ramybė tavo namams! Ramybė visam, ką turi! ⁷ Girdžiu, kad dabar kerpi avis. Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol jie buvo Karmelyje. ⁸ Prašyčiau paklausti savo vaikinų, ir jie tau pasakys. Todėl teranda mano vaikinai malonę tavo akyse, nes atėjome šiuo ypatingu metu. Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui'“.

⁹ Dovydo vaikinai nuėję pakartojo visus tuos žodžius Nabalui Dovydo vardu. Jiems nutilus, ¹⁰ Nabalas Dovydo tarnams atsakė: „Kas tas Dovydas? Kas tas Išajo sūnus? Nūdien yra daug vergų, kurie bėga nuo savo šeimininkų. ¹¹ Nejau imsiu savo duoną, vandenį^[i3] bei mėsą, kurią paskerdžiau savo avių kirpėjams, ir duosiu nežinia iš kur atėjusiems vyrams?“ ¹² Dovydo vaikinai tad grįžo nueitu keliu. Sugrįžę visa tai jam papasakojo. ¹³ Savo vyrams Dovydas tarė: „Visi prisisekite savo kalavijus!“ Kiekvienas jų prisisegė kalaviją, ir pats Dovydas prisisegė kalaviją. Apie keturis šimtus vyrų leidosi eiti su Dovydu, o du šimtai pasiliko prie daiktų.

¹⁴ Nabalo žmonai Abigailei vienas iš Nabalo vaikinų pasakė: „Štai Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius pasveikinti mūsų šeimininko, o jis juos labai įžeidė. ¹⁵ Tačiau tie vyrai buvo mums labai geri, mūsų neskriaudė, ir mes nieko nepasigedome per visą laiką, kol klajojome su jais, būdami gamtos prieglobstyje. ¹⁶ Siena mums jie buvo ir naktį, ir dieną – visą laiką, kai buvome su jais, ganydami avis. ¹⁷ Nūn tad žinok tai ir pagalvok, ką turėtumei daryti, nes nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visiems jo namams. Jis yra toks niekšingas žmogus, kad niekas negali su juo kalbėtis“.

¹⁸ Skubiai Abigailė paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus papločių iš figų. Sukrovusi juos ant asilų, ¹⁹ savo vaikinams ji tarė: „Eikite pirma manęs. Aš seksiu jums iš paskos“. Bet savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė. ²⁰ Atsitiko, kad, jai jojant ant asilo ir leidžiantis žemyn kalno tarpekliu, Dovydas ir jo vyrai leidosi žemyn jos link. Su jais ji susitiko. ²¹ Dovydas buvo ką tik pasakęs: „Iš tikrųjų be reikalo taip saugojau to žmogaus nuosavybę dykumoje, kad niekas nepražuvo iš to, kas jam priklausė, nes jis man dabar atsilygino piktu už gera! ²² Tegu Dievas tai padaro ir dar teprideda Dovydo priešams, jei, nespėjus rytui išaušti, aš palikčiau gyvą bent vieną vyriškį iš tų, kurie jam priklauso“.

²³ Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo ir, puldama prieš Dovydą kniūbsčia nusilenkė iki žemės. ²⁴ Parpuolusi prie jo kojų, ji maldavo: „Tekrinta tik ant manęs, mano viešpatie, ši kaltė! Prašyčiau leisti tavo tarnaitei tau kalbėti ir išklausyti tavo tarnaitės žodžių. ²⁵ Prašyčiau, mano viešpatie, nekreipti dėmesio į Nabalą – tą niekšingą žmogų, nes koks jo vardas, toks jis ir yra! Jo vardas reiškia 'Kvailys',^[i4] ir jis yra kvailas. O aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo viešpaties vaikinų, kuriuos tu siuntei.

²⁶ Nūn tad, mano viešpatie, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip tu esi gyvas, kadangi VIEŠPATS sulaikė tave nuo kraujo kaltės ir nuo keršto savo paties ranka, tegu tavo priešai ir ieškantys pikta mano viešpačiui tampa kaip Nabalas. ²⁷ O dabar ši dovana, kurią tavo tarnaitė atnešė savo viešpačiui, tegu būna duota vaikinams, sekantiems paskui mano viešpatį. ²⁸ Prašyčiau atleisti tavo tarnaitei nusižengimą, nes VIEŠPATS tikrai suteiks mano viešpačiui išliekančius namus dėl to, kad mano viešpats kovoja VIEŠPATIES kovas, ir jokio pikto neturi būti rasta tavyje per visą tavo gyvenimą. ²⁹ Jei pakiltų žmogus tavęs persekioti ir tavo gyvybės ieškoti, mano viešpaties gyvybė bus įrišta į gyvųjų ryšulėlį^[i5] VIEŠPATIES, tavo Dievo, globoje, bet gyvybę tavo priešų jis nusvies tarsi iš svaidyklės. ³⁰ Kai VIEŠPATS bus įvykdęs mano viešpačiui visa gera, ką jis yra tau pažadėjęs, ir bus paskyręs tave Izraelio valdovu, ³¹ mano viešpaties širdis bus laisva nuo sielojimosi ir graužimosi už be reikalo išlietą kraują ar savo ranka įvykdytą kerštą. O kai VIEŠPATS bus padaręs mano viešpatį laimingą, tada atsimink savo tarnaitę“.

³² Dovydas tarė Abigailei: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsiuntęs tave šiandien manęs pasitikti! ³³ Tebūna pagirta tavo sveika nuožiūra, ir palaiminta būk tu, sulaikiusi mane šiandien nuo kraujo kaltės ir atkeršijimo savo paties ranka! ³⁴ Nes kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, sulaikęs mane daryti tau pikta, jei nebūtumei skubėjusi ir atėjusi manęs sutikti, tikrai dar prieš rytui auštant nė vieno vyriškio nebūtų išlikę Nabalui“. ³⁵ Tada Dovydas priėmė iš jos rankų, ką ji buvo jam atnešusi, ir tarė jai: „Eik ramybėje į savo namus! Tikėk manimi, aš paklausiau tavo balso ir įvykdžiau tavo prašymą“.

³⁶ Abigailė parėjo namo pas Nabalą. Žiūri, jis kelia vaišes tarsi karaliaus puotą savo namuose. Nabalas buvo linksmai nusiteikęs, nes labai girtas, todėl ji iki ryto jam visiškai nieko nesakė. ³⁷ Kitą rytą, kai vynas buvo iš Nabalo išgaravęs, jo žmona jam papasakojo visa, kas buvo įvykę. Jam širdis apmirė krūtinėje, ir jis tarsi suakmenėjo.^{[i6] 38} Praslinkus maždaug dešimčiai dienų, VIEŠPATS ištiko Nabalą, ir jis numirė. ³⁹ Išgirdęs, kad Nabalas mirė, Dovydas tarė: „Tebūna palaimintas VIEŠPATS, kuris atlygino Nabalui už man padarytą įžeidimą ir savo tarną sulaikė nuo pikto! VIEŠPATS grąžino Nabalo nedorus darbus jam pačiam ant galvos“. Tada Dovydas išsiuntė pas Abigailę pasiuntinius prašyti jos rankos, paimti ją sau žmona. ⁴⁰ Dovydo tarnai, atėję pas Abigailę į Karmelį, jai tarė: „Dovydas pasiuntė mus pas tave paimti tave jam žmona“. ⁴¹ Ji pakilo ir, nusilenkusi veidu lig žemės, tarė: „Laikykite savo tarnaitę verge plauti mano viešpaties tarnų kojas“. ⁴² Tada Abigailė skubiai atsikėlė ir, užsėdusi ant asilo, išjojo drauge su savo penkiomis tarnaitėmis paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona.

⁴³ Dovydas buvo paėmęs žmona Ahinoamą iš Jezrėelio. Taigi abi jos tapo jo žmonomis. ⁴⁴ Saulius savo dukterį Michalę – Dovydo žmoną – buvo atidavęs žmona Lajišo sūnui Paltijui iš Galimų.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>