¹ Iš ten Dovydas palipo į En-Gedį^[i1] ir apsistojo jo kalnų tvirtovėse. ² Kai, nuvijęs filistinus, Saulius sugrįžo, jam buvo pranešta: „Štai Dovydas yra En-Gedžio dykumoje“. ³ Tada Saulius, pasiėmęs iš viso Izraelio tris tūkstančius rinktinių vyrų, išėjo ieškoti Dovydo bei jo vyrų laukinių ožkų uolų kryptimi.^{[i2] 4} Jis atėjo prie avidžių šalia kelio. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gale.

⁵ Dovydo vyrai sakė jam: „Štai ta diena, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: 'Aš paduosiu tavo priešą tau į rankas. Tu gali pasielgti su juo, kaip tau patinka'“. Dovydas prislinko ir vogčiomis atpjovė Sauliaus skraistės skverną. ⁶ Bet paskui Dovydui gėlė širdį, kam jis nupjovė Sauliaus skraistės skverną. ⁷ „Tegu VIEŠPATS mane apsaugo, – sakė jis savo vyrams, – kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui – VIEŠPATIES pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis yra VIEŠPATIES pateptasis!“ ⁸ Tais žodžiais Dovydas smarkiai sudraudė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido.

Saulius paliko olą ir nuėjo savo keliu. ⁹ Tada ir Dovydas pakilo ir, išėjęs iš olos, pašaukė Saulių: „Mano valdove, karaliau!“ Sauliui atsigręžus pasižiūrėti, Dovydas su didžia pagarba žemai nusilenkė. ¹⁰ Sauliui Dovydas tarė: „Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: 'Štai Dovydas nori tau pikta padaryti'? ¹¹ Savo akimis tu gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo padavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, bet aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: 'Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis yra VIEŠPATIES pateptasis'. ¹² Štai, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes, pjaudamas skverną nuo tavo skraistės, aš tavęs neužmušiau! Gali tad tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Tau aš nesu nusidėjęs, nors tu mane vejiesi, norėdamas užmušti. ¹³ Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu jis pats įvykdo tau kerštą už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave! ¹⁴ Kaip sako sena patarlė: 'Nedori darbai ateina iš nedorėlių!' Mano ranka nebus pakelta prieš tave. ¹⁵ Prieš ką yra išėjęs Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį^[i3] ar vienišą blusą? ¹⁶ Tebūna tad VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu jis įsidėmi, tegu jis mano bylą apgina ir tegu jis mane prieš tave pateisina!“

¹⁷ Kai Dovydas pabaigė sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius pravirko balsu. ¹⁸ „Ne aš, bet tu esi teisus, – tarė jis Dovydui, – nes man tu atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu. ¹⁹ Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes, VIEŠPAČIUI padavus mane tau į rankas, tu manęs neužmušei. ^20 [i4]Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam sveikam savo keliu eiti? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei. ²¹ Nūn, tikėk manimi, aš žinau, kad tu tikrai tapsi karaliumi ir kad karaliavimas Izraelyje pereis į tavo rankas. ²² Prisiek tad man VIEŠPAČIU, kad nesunaikinsi po manęs mano palikuonių ir neištrinsi iš mano tėvo namų mano vardo“. ²³ Sauliui Dovydas prisiekė.

Tada Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai palipo į kalnų tvirtovę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>