¹ Dovydas iš ten išėjo ir nubėgo į Adulamo olą.^[i1] Išgirdę apie tai, jo broliai ir visi jo tėvo namai suėjo ten pas jį. ² Kas tik buvo nuskurdęs ar kas tik buvo prasiskolinęs, ar kas tik buvo apkartintos širdies, dėjosi prie jo. Jis tapo jų vadu. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų. ³ Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Mizpę. Moabo karaliui jis tarė: „Prašyčiau leisti mano tėvui ir motinai ateiti pas tave, kol sužinosiu, ką Dievas nori man daryti“. ⁴ Jis paliko juos pas Moabo karalių, ir jie pas jį gyveno visą laiką, kol Dovydas buvo savo tvirtovėje.^{[i2] 5} Tačiau pranašas Gadas tarė Dovydui: „Nesėdėk tvirtovėje! Tuojau pat eik į Judo žemę!“ Taigi Dovydas paliko tvirtovę ir nuėjo į Hereto mišką.

Doegas išduoda Ahimelechą

⁶ Saulius išgirdo, kad Dovydas ir su juo buvusieji vyrai buvo aptikti. Tuomet Saulius sėdėjo Gibeoje, po tamarisko medžiu ant kalvos, su ietimi rankoje, apsuptas visų savo dvariškių. ⁷ Aplink save stovintiems dvariškiams Saulius tarė: „Klausykitės, Benjamino vyrai! Ar Išajo sūnus duos kiekvienam iš jūsų laukų ir vynuogynų? Ar padarys jus visus tūkstantininkais ir šimtininkais? ⁸ Ar tai dėl to prieš mane susimokėte? Juk niekas man nepasako, kad mano sūnus susidėjo su Išajo sūnumi, nė vienas iš jūsų nesirūpina manimi ir nepasako man, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs iš pasalų, kaip jis šiandien ir daro“. ⁹ Doegas Edomietis,^[i3] stovėjęs tarp Sauliaus dvariškių, atsiliepdamas tarė: „Aš mačiau Išajo sūnų, atėjusį į Nobę, pas Ahitubo sūnų Ahimelechą. ¹⁰ Jo labui jis VIEŠPATIES teiravosi, aprūpino jį maistu ir atidavė jam filistino Galijoto kalaviją“.

Saulius nubaudžia kunigus

¹¹ Karalius pasiuntė pašaukti Ahitubo sūnų Ahimelechą ir visus kunigus, priklausiusius jo tėvo namams Nobėje. Jie visi atėjo pas karalių. ¹² Tada karalius tarė: „Klausykis atidžiai, Ahitubo sūnau!“ – „Aš čia, mano viešpatie!“ – jis atsakė. ¹³ Saulius jo klausė: „Kodėl prieš mane susimokėte, tu ir Išajo sūnus? Tu davei jam duonos bei kalaviją ir teiravaisi Dievo jo labui, kad jis prieš mane sukiltų ir tykotų manęs iš pasalų, kaip jis šiandien ir daro!“

¹⁴ Ahimelechas, atsakydamas karaliui, tarė: „Kuris iš visų tavo dvariškių yra taip ištikimas kaip Dovydas? Jis yra karaliaus žentas, tavo asmens sargybos vadas ir laikomas pagarboje tavo namuose. ¹⁵ Ar pirmąkart aš teiravausi Dievo jo labui? Jokiu būdu ne! Tegu karalius neprikiša kaltės savo tarnui ar kam nors iš mano tėvo namų, nes tavo tarnas nieko – nei mažai, nei daug – apie tai nežinojo“. ¹⁶ Bet karalius tarė: „Ahimelechai, tu mirsi! Tu ir visi tavo namai!“ ^17 [i4]Ir karalius įsakė aplink jį stovinčiai asmens sargybai: „Pulkite! Užmuškite VIEŠPATIES kunigus, nes ir jų rankos yra su Dovydu! Jie žinojo, kad jis buvo bėglys, bet man to nepranešė“. Bet karaliaus tarnai nenorėjo pakelti rankos prieš VIEŠPATIES kunigus. ¹⁸ Tuomet karalius tarė Doegui: „Tu, Doegai, išdrįsk! Pulk kunigus!“ Doegas Edomietis paėjo pirmyn ir pats puolė kunigus. Tą dieną jis užmušė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą. ¹⁹ Nobę – kunigų miestą – jis ištiko kalaviju; vyrus ir moteris, vaikus ir mažylius, jaučius, asilus ir avis – visa jis ištiko kalaviju.

Ahimelecho sūnus Abjataras pabėga

^20 [i5]Bet vienas Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir nubėgo pas Dovydą. ²¹ Kai Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė VIEŠPATIES kunigus, ²² Dovydas tarė Abjatarui: „Tą dieną ten buvo Doegas Edomietis, aš žinojau, jog jis tikrai išduos Sauliui. Aš laikau save kaltu už gyvybę visų tavo tėvo namuose. ²³ Gyvenk su manimi ir nebijok, nes kas ieškotų tavo gyvasties, turės ieškoti ir mano gyvasties. Būsi saugus su manimi“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>