¹ Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks yra mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis trokšta atimti man gyvybę?“ ² Jis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“ ³ Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: 'Jonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų'. Iš tikrųjų, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis teskiria mane nuo mirties!“

⁴ Jonatanas tad tarė Dovydui: „Ką tik tu man sakysi, aš dėl tavęs padarysiu“. – ⁵ „Štai rytoj yra jaunatis^[i1], – Dovydas kalbėjo Jonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime. ⁶ Jei tavo tėvas manęs pasigestų, tark: 'Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką'. ⁷ Jei jis sakytų: 'Puiku!' – tavo tarnas yra saugus, bet jei jis įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta. ⁸ Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane tu pats, bet pas savo tėvą atgal eiti manęs neversk“. – ⁹ „Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jonatanas, – jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, apie tai tikrai tau pasakysiu!“ ¹⁰ Dovydas klausė Jonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas tau šiurkščiai atsakytų?“ – ¹¹ „Eikš, – tarė Jonatanas Dovydui, – nueikime į lauką!“

Jiems atėjus į lauką, ¹² Jonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt ir, tikėk manimi, jei jis yra tau palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir tau pranešiu. ¹³ Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, – taip VIEŠPATS tepadaro Jonatanui ir dar teprideda, jeigu aš apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip jis būdavo su mano tėvu! ¹⁴ Man gyvam esant, elkis su manimi ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus, ¹⁵ nenutrauk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekad, net tada, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus nuo žemės veido“. ¹⁶ Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“ ¹⁷ Jonatanas iš meilės Dovydui vėl prisaikdino jį, nes jis mylėjo jį kaip save patį.

¹⁸ Jonatanas tarė Dovydui: „Rytoj yra jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia. ¹⁹ Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens. ²⁰ Aš paleisiu tris strėles jo pusėn, tarsi šaudamas į taikinį, ²¹ ir paliepsiu berniukui: 'Nueik ir surask strėles!' Jei berniukui sakysiu: 'Štai strėlės yra šiapus tavęs, surink jas!' – tada ateik, nes tau saugu ir nėra jokio pavojaus – kaip yra gyvas VIEŠPATS! ²² Bet jei jaunuoliui sakysiu: 'Ei, strėlės yra toliau už tavęs!' – tada eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia. ²³ O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.

²⁴ Dovydas tad pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, Karalius sėdosi dalytis šventės valgiu. ²⁵ Užėmus karaliui savo įprastą vietą ant krėslo prie sienos, Jonatanas stovėjo, Abneris atsisėdo šalia Sauliaus, bet Dovydo vieta buvo tuščia.

²⁶ Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turi būti nešvarus^[i2] ir dar nėra apsivalęs“. ²⁷ Bet kitą dieną po jaunaties – antrą dieną – Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius savo sūnui Jonatanui tarė: „Kodėl Išajo sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“ ²⁸ Jonatanas Sauliui atsakė: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų. ²⁹ Jis sakė: 'Prašyčiau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis į ją mane pašaukė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man pasprukti ir aplankyti savo gimines'. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo“.

³⁰ Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi sūnus suktos ir maištingos moters! – šaukė jis – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Išajo sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai^[i3]? ³¹ Juk kol žemėje gyvas Išajo sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Dabar tad pašauk ir atvesk jį pas mane, nes jis yra pasmerktas mirti!“ ³² Jonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką jis yra padaręs?“ ³³ Bet Saulius metė į jį savo ietį, norėdamas jį nudurti. Jonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą. ³⁴ Pykčio įkarštyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

³⁵ Kitą rytą Jonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu. ³⁶ Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau, negu buvo berniukas. ³⁷ Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jonatano strėlė, Jonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė yra toliau!“ ³⁸ Jonatanas vėl pašaukė berniuką: „Skubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui. ³⁹ Berniukas nieko neįtarė. Tik Jonatanas ir Dovydas težinojo apie jų susitarimą. ⁴⁰ Jonatanas padavė savo ginklus berniukui, paliepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“. ⁴¹ Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčia ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas ilgiau verkė.

⁴² Tada Jonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: 'Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai'“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>