BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 23 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Samuelio knygaSkyrius: 20

 Pirmoji Samuelio knyga
  
 Jonatanas padeda Dovydui pabėgti
  
1 Sam 20

1 Dovydas pabėgo iš Najotų Ramoje. Nuėjęs pas Jonataną, tarė: „Ką aš padariau? Koks yra mano nusikaltimas? Kuo nusikaltau tavo tėvui, kad jis trokšta atimti man gyvybę?“ 2 Jis atsakė: „Jokiu būdu! Tu nemirsi! Tikėk manimi, mano tėvas nedaro nieko – nei svarbaus, nei nesvarbaus – man to nepatikėdamas. Kodėl turėtų tai nuo manęs slėpti? Taip negali būti!“ 3 Atsakydamas Dovydas prisiekė: „Tavo tėvas puikiai žino, kad aš radau malonę tavo akyse. Jis sako sau: 'Jonatanas neturi apie tai žinoti, kad neliūdėtų'. Iš tikrųjų, kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas tu, tik žingsnis teskiria mane nuo mirties!“

4 Jonatanas tad tarė Dovydui: „Ką tik tu man sakysi, aš dėl tavęs padarysiu“. – 5 „Štai rytoj yra jaunatis[i1], – Dovydas kalbėjo Jonatanui, – ir aš iš tikrųjų turėčiau pietauti su karaliumi. Bet tu leisk man išvykti, idant galėčiau iki trečios dienos vakaro pasislėpti kaime. 6 Jei tavo tėvas manęs pasigestų, tark: 'Dovydas labai prašė manęs, kad leisčiau jam trumpam nuvykti į savo miestą Betliejų, nes ten visa jo šeimyna atnašauja metinę auką'. 7 Jei jis sakytų: 'Puiku!' – tavo tarnas yra saugus, bet jei jis įširstų, gali būti tikras, kad yra nusprendęs daryti pikta. 8 Elkis ištikimai su savo tarnu, nes esi įvedęs savo tarną į VIEŠPATIES sandorą su savimi. O jei esu kaltas, užmušk mane tu pats, bet pas savo tėvą atgal eiti manęs neversk“. – 9 „Jokiu būdu taip nekalbėk! – atsakė Jonatanas, – jei sužinosiu, kad mano tėvas yra nusprendęs daryti tau pikta, apie tai tikrai tau pasakysiu!“ 10 Dovydas klausė Jonataną: „Kas man pasakys, jei tavo tėvas tau šiurkščiai atsakytų?“ – 11 „Eikš, – tarė Jonatanas Dovydui, – nueikime į lauką!“

Jiems atėjus į lauką, 12 Jonatanas tarė Dovydui: „Prisiekiu VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu! Aš atsargiai išklausinėsiu savo tėvą šiuo laiku rytoj ar poryt ir, tikėk manimi, jei jis yra tau palankus, tuojau pat duosiu tau žinią ir tau pranešiu. 13 Bet jei mano tėvas ketintų pikta tau daryti, – taip VIEŠPATS tepadaro Jonatanui ir dar teprideda, jeigu aš apie tai tau nepraneščiau ir tavęs nepalydėčiau, kad galėtumei saugiai išsigelbėti. Tebūna VIEŠPATS su tavimi, kaip jis būdavo su mano tėvu! 14 Man gyvam esant, elkis su manimi ištikima VIEŠPATIES meile, o man mirus, 15 nenutrauk savo ištikimos meilės nuo mano namų niekad, net tada, kai VIEŠPATS bus išnaikinęs visus Dovydo priešus nuo žemės veido“. 16 Taip Jonatanas sudarė sandorą su Dovydo namais: „Tepašaukia VIEŠPATS atsiskaityti Dovydo priešus!“ 17 Jonatanas iš meilės Dovydui vėl prisaikdino jį, nes jis mylėjo jį kaip save patį.

18 Jonatanas tarė Dovydui: „Rytoj yra jaunatis. Tavęs bus pasigesta, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia. 19 Poryt skubiai nueik į tą vietą, kur anksčiau slėpeisi, ir būk ten prie Ezelio akmens. 20 Aš paleisiu tris strėles jo pusėn, tarsi šaudamas į taikinį, 21 ir paliepsiu berniukui: 'Nueik ir surask strėles!' Jei berniukui sakysiu: 'Štai strėlės yra šiapus tavęs, surink jas!' – tada ateik, nes tau saugu ir nėra jokio pavojaus – kaip yra gyvas VIEŠPATS! 22 Bet jei jaunuoliui sakysiu: 'Ei, strėlės yra toliau už tavęs!' – tada eik sau, nes pats VIEŠPATS tave išsiunčia. 23 O dėl pažado, kurį davėme vienas kitam, tebūna VIEŠPATS liudytojas man ir tau amžinai“.

24 Dovydas tad pasislėpė tame lauke. Atėjus jaunačiai, Karalius sėdosi dalytis šventės valgiu. 25 Užėmus karaliui savo įprastą vietą ant krėslo prie sienos, Jonatanas stovėjo, Abneris atsisėdo šalia Sauliaus, bet Dovydo vieta buvo tuščia.

26 Tačiau Saulius tą dieną nieko nekalbėjo. „Kas nors jam atsitiko, – pagalvojo sau, – jis turi būti nešvarus[i2] ir dar nėra apsivalęs“. 27 Bet kitą dieną po jaunaties – antrą dieną – Dovydo vieta vėl buvo tuščia. Saulius savo sūnui Jonatanui tarė: „Kodėl Išajo sūnus neatėjo į šventę nei vakar, nei šiandien?“ 28 Jonatanas Sauliui atsakė: „Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į Betliejų. 29 Jis sakė: 'Prašyčiau leisti man eiti, nes mes turėsime šeimos šventės auką mieste, ir mano brolis į ją mane pašaukė. Taigi jeigu randu malonę tavo akyse, leisk man pasprukti ir aplankyti savo gimines'. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo“.

30 Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi sūnus suktos ir maištingos moters! – šaukė jis – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Išajo sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai[i3]? 31 Juk kol žemėje gyvas Išajo sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus. Dabar tad pašauk ir atvesk jį pas mane, nes jis yra pasmerktas mirti!“ 32 Jonatanas klausė savo tėvą Saulių: „Kodėl jis turėtų būti nubaustas mirti? Ką jis yra padaręs?“ 33 Bet Saulius metė į jį savo ietį, norėdamas jį nudurti. Jonatanas suprato, kad jo tėvas buvo nusprendęs nužudyti Dovydą. 34 Pykčio įkarštyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir antrąją šventės dieną nieko nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs.

35 Kitą rytą Jonatanas, lydimas jauno berniuko, nuėjo į tą lauką susitikti su Dovydu. 36 Jis tarė berniukui: „Bėk ir surask strėles, kurias leidžiu“. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę toliau, negu buvo berniukas. 37 Berniukui pasiekus vietą, kur buvo nukritusi Jonatano strėlė, Jonatanas sušuko berniukui: „Ei, žiūrėk, strėlė yra toliau!“ 38 Jonatanas vėl pašaukė berniuką: „Skubėk! Greičiau ir nestoviniuok!“ Taigi Jonatano berniukas surinko strėles ir parnešė savo šeimininkui. 39 Berniukas nieko neįtarė. Tik Jonatanas ir Dovydas težinojo apie jų susitarimą. 40 Jonatanas padavė savo ginklus berniukui, paliepdamas: „Eik ir parnešk juos į miestą“. 41 Berniukui vos nuėjus, Dovydas pakilo iš savo slaptavietės prie akmens. Jis puolė kniūbsčia ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas ilgiau verkė.

42 Tada Jonatanas tarė Dovydui: „Eik ramybėje, nes mudu abu esame prisiekę VIEŠPATIES vardu, tardami: 'Tebūna VIEŠPATS su manimi ir tavimi, su mano palikuonimis ir tavo palikuonimis amžinai'“.

  
Išnašos:
11 Sam 20,5: ... jaunatis... : pirmoji mėnesio diena buvo švenčiama; visi šeimos nariai privalėjo dalyvauti pietuose – dalytis šventės valgiu.
21 Sam 20,26: ... jis turi būti nešvarus: jaunaties – pirmosios mėnesio dienos šventės pietūs turėjo religinę reikšmę, todėl dalyviai turėjo būti švarūs apeigine prasme. Žr. Kun 15,16; Įst 23,10-15.
31 Sam 20,30: ... savo motinos nuogumo gėdai: populiarus keiksmažodis anuomet ir nūdien yra išplūsti kito žmogaus motiną. Tavo motinos nuogumas galbūt priminė Jonatano motinos dalyvavimą lytiškai garbinant gamtos dievus – Baalą ir Aštartę.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Samuelio knygaSkyrius: 20