Hanos giesmė 1 [i1]Hana meldėsi, tardama: „Mano širdis džiūgauja VIEŠPATYJE, mano jėga[i2] yra mano Dievo išaukštinta. Mano burna juokiasi iš priešų; džiaugiuosi savo pergale. 2 Nėra kito Šventojo kaip VIEŠPATS, tikrai nėra kito šalia tavęs; nėra Uolos[i3] kaip mūsų Dievas. 3 Liaukitės išdidžiai kalbėję, teneišeina iš jūsų burnos įžūlus žodis. Juk VIEŠPATS yra visažinis Dievas, – veiksmus jis nulemia. 4 Galiūnų lankai yra sulaužomi, o silpnieji juosiasi jėga. 5 Kadaise buvę sotūs turi tarnauti už duoną, o alkanieji daugiau nebealksta. Bevaisė pagimdė septynis,[i4] o daugelio vaikų motina yra vieniša. 6 [i5]VIEŠPATS dalija mirtį ir duoda gyvastį; nuveda į Šeolą ir prikelia. 7 VIEŠPATS suvargina ir praturtina; jis nužemina, jis ir išaukština. 8 Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. Nes VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai,[i6] ant jų jis padėjo pasaulį. 9 [i7]Žingsnius savo ištikimųjų jis saugo, bet nedorėliai tamsybėje žus, juk žmogus savo jėga nenugalės. – 10 VIEŠPATS! Jo priešai bus sutriuškinti; Aukščiausiasis sugriaudės danguje. VIEŠPATS teis žemės pakraščius; suteiks jėgą savo karaliui[i8] ir pergalę savo Pateptajam“.[i9] 11 Tada Elkana sugrįžo namo į Ramą, o berniukas pasiliko tarnauti VIEŠPAČIUI kunigo Elio priežiūroje. Elio sūnūs 12 [i10]Elio sūnūs buvo niekšai. Jie nepaisė nei VIEŠPATIES, 13 nei kunigų pareigų žmonėms. Kam nors atnašaujant auką, mėsai dar tebeverdant ateidavo kunigo tarnas su trišake rankoje 14 ir smeigdavo ją į katilą ar į katiliuką, ar į skardą, ar į puodą. Visa, ką šakė iškeldavo, kunigas sau pasiimdavo. Taip jie elgdavosi Šilo'e su visais ten atėjusiais izraeliečiais. 15 Be to, prieš sudeginant taukus, kunigo tarnas ateidavo ir atnašaujančiam auką paliepdavo: „Duok mėsos kunigo kepsniui, nes jis iš tavęs virtos mėsos nepriims, bet tik šviežią“. 16 O jeigu tas žmogus jam sakydavo: „Leisk jiems pirma taukus paversti dūmais, tuomet paimk, ką nori“, – jis atsakydavo: „Ne! Turi man ją tuojau pat duoti; jei neduosi, pats pasiimsiu!“ 17 Taigi tų jaunų vyrų nuodėmė VIEŠPAČIUI buvo labai didelė, nes jie išniekino atnašas VIEŠPAČIUI. Samuelis Šilo'e 18 Tuo tarpu Samuelis, apjuostas lininiu efodu, tarnavo VIEŠPATIES akivaizdoje. 19 Jo motina, būdavo, pasiuva jam mažutę skraistę ir kasmet, ateidama su vyru atnašauti metinės aukos, ją atneša. 20 O Elis, būdavo, palaimina Elkaną ir jo žmoną, sakydamas: „Tesuteikia tau VIEŠPATS palikuonių iš šios moters už paskolą, kurią ji davė VIEŠPAČIUI“. Paskui jie, būdavo, sugrįžta namo. 21 VIEŠPATS aplankė Haną; ji pradėjo ir pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Tuo tarpu jaunasis Samuelis augo VIEŠPATIES Artume. 22 Bet Elis jau buvo labai senas. Girdėdamas visa, ką jo sūnūs darė visam Izraeliui ir kaip jie susieidavo su moterimis, tarnaujančiomis prie įėjimo į Susitikimo palapinę,[i11] 23 jis tarė jiems: „Kodėl darote tokius dalykus? Juk aš iš visų žmonių girdžiu apie jūsų nedorus darbus! 24 Mano sūnūs, liaukitės tai darę! Ką aš girdžiu Dievo tautą pasakojant, nėra gera. 25 Jei žmogus nusideda žmogui, kas nors gali užtarti nusidėjėlį pas VIEŠPATĮ, bet jei žmogus nusideda VIEŠPAČIUI, kas begali jį užtarti?“ Bet jie tėvo balso klausyti nenorėjo,[i12] nes VIEŠPATS norėjo juos nubausti mirtimi. 26 Tuo tarpu berniukas Samuelis augo amžiumi ir malone pas Dievą ir žmones. Pranašavimas Elio namams 27 Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš apsireiškiau Egipte tavo protėvio[i13] namams, kai jie buvo faraono namų vergai. 28 Aš išrinkau jį iš visų Izraelio giminių būti mano kunigu – žengti prie mano aukuro, atnašauti smilkalus ir vilkėti efodą[i14] mano akivaizdoje – aš paskyriau tavo tėvo namams visas izraeliečių ugnies atnašas. 29 Kodėl tad godžiomis akimis žiūri į aukas ir atnašas, kurias aš esu įsakęs? Kodėl tu savo sūnus labiau gerbi negu mane, leisdamas jiems tukti iš pirmienų kiekvienos mano tautos Izraelio atnašos?' 30 Todėl toks yra VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, žodis: 'Aš tikrai sakiau, kad tavo namai ir tavo protėvio namai turėtų man tarnauti amžinai', – bet dabar VIEŠPATS taria: 'Jokiu būdu to nepadarysiu! Aš gerbsiu tuos, kurie mane garbina, bet mane niekinantys bus paniekinti. 31 Tikėk manimi, ateina metas, nukirsiu tavo palikuonis ir tavo protėvio namų palikuonis. Nė vienas tavo namuose nesulauks žilos senatvės. 32 Tuomet savo kančioje godžiomis akimis žiūrėsi į visą gerovę, kuri bus suteikta Izraeliui, bet tavo namuose nė vienas niekad nesulauks žilos senatvės. 33 Vieno iš tavo palikuonių[i15] nuo savo aukuro nenukirsiu. Bet kad išverktum akis ir liūdėtum širdimi, visas kitas tavo namų prieauglis mirs, kaip miršta žmonės nuo kalavijo. 34 Likimas tavo dviejų sūnų – Hofnio ir Fineho – bus tau ženklas. Tą pačią dieną jiedu abu mirs. 35 O aš pažadinsiu sau ištikimą kunigą,[i16] kuris elgsis pagal mano širdį ir mintį. Sukursiu jam tvirtus namus; jis eis tarnybą Pateptojo akivaizdoje amžinai. 36 Kas tik bus išlikęs iš tavo namų, ateis ir puls kniūbsčia dėl sidabrinio pinigo ar duonos kepalo, tardamas: 'Maldauju paskirti mane į vieną iš kunigiškų vietų, kad turėčiau duonos kąsnį'“. | 
