Galijotas meta iššūkį izraeliečiams

¹ Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Soko'o, Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Soko'o ir Azekos – prie Efes-Damimų. ² O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė, pasistatydami stovyklą Elos slėnyje. Jie išsirikiavo į kovos gretas prieš filistinus. ³ Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis.

⁴ Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Galijotas, iš Gato, šešių uolekčių su plaštaka aukščio vyras. ⁵ Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą – varinį šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių. ⁶ Ant kojų turėjo varines blauzdenas, o ant jo pečių kabojo varinė ietis. ⁷ Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; jo ieties galva svėrė šešis šimtus geležinių šekelių.^[i1] Pirma filistino ėjo jo skydnešys.

⁸ Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: „Kodėl turėtumėte stoti į kovą? Argi aš nesu filistinas, o jūs argi nesate Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, teateina jis prieš mane. ⁹ Jei jis mane nugalės ir mane užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite. ¹⁰ Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! – tęsė filistinas, – duokite man vyrą dvikovai“. ¹¹ Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti.

Dovydas ateina į Sauliaus stovyklą

^12 [i2]Dovydas buvo sūnus vieno Judo žemės efratiečio iš Betliejaus, vardu Išajas. Jis turėjo aštuonis sūnus. Sauliaus dienomis tas žmogus jau buvo senas ir pažengęs metuose. ¹³ Trys Išajo vyresnieji sūnūs buvo išėję su Sauliumi į karą. Vardai jo trijų išėjusių į karą sūnų buvo tokie: pirmagimis Eliabas, antrasis sūnus Abinadabas ir trečiasis Šama, o ¹⁴ Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji buvo išėję su Sauliumi, ¹⁵ bet Dovydas nueidavo nuo Sauliaus ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti savo tėvo avių. ¹⁶ Tuo tarpu filistinas per keturiasdešimt dienų, rytą ir vakarą, išeidavo į priekį.

¹⁷ Išajas savo sūnui Dovydui tarė: „Paimk efą šių pagruzdintų grūdų bei šiuos dešimt kepalų duonos savo broliams ir nubėk su jais pas savo brolius į stovyklą. ¹⁸ Nunešk šiuos dešimt sūrių jų tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir parnešk iš jų kokį nors ženklą“.

¹⁹ Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje, pasirengę kariauti su filistinais. ²⁰ Kitą rytą Dovydas atsikėlė anksti, palikęs avis pas sargą, paėmė maistą ir leidosi į kelionę, kaip jam buvo paliepęs Išajas. Jis pasiekė stovyklos užkardą tuo metu, kai kareiviai ėjo stoti į kovos gretas, šaukdami savo kovos šūkį. ²¹ Izraelis ir filistinai sustojo į mūšio gretas, gretos priešais gretas. ²² Palikęs daiktus ryšulių sargui, Dovydas bėgo gretų link. Atbėgęs pasveikino savo brolius. ²³ Jam besikalbant su jais, kovotojas – filistinas iš Gato, vardu Galijotas, – išėjo į priekį iš filistinų gretų ir kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Ir Dovydas jį girdėjo.

²⁴ Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo klaiko apimti. ²⁵ Izraelio vyrai vieni kitiems sakė: „Ar matote tą išeinantį iš gretų vyrą? Jis išeina mesti iššūkio Izraeliui! Vyrą, kuris jį užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona ir atleis nuo mokesčių jo tėvo namus Izraelyje“. ²⁶ Dovydas paklausė arti prie jo stovėjusių vyrų: „Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio? Kas yra tas neapipjaustytas filistinas, drįstantis mesti iššūkį gyvojo Dievo gretoms?“ ²⁷ Kareiviai atsakė jam tais pačiais žodžiais: „Taip bus atlyginta vyrui, kuris jį užmuštų“.

²⁸ Jo vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantį su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Kodėl tu čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Aš pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį, nes tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ ²⁹ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš dabar padariau? Aš tik paklausiau!“ ³⁰ Ir, pasitraukęs nuo jo prie kito, jis paklausė to paties, o kareiviai davė jam tą patį atsakymą kaip anksčiau.

³¹ Klausimai, kuriuos Dovydas ištarė, buvo išgirsti ir pakartoti Sauliui. Šis pasiuntė jo pašaukti. ³² Dovydas tarė Sauliui: „Tegu nenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu“. ³³ Bet Saulius Dovydui atsakė: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir su juo kovoti, nes esi tik vaikas, o jis yra kareivis nuo pat savo jaunystės!“ ³⁴ O Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kada tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, ³⁵ vydavausi iš paskos ir kovodavau, išgelbėdamas ją iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, pagriebdavau jį už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau. ³⁶ Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms. ³⁷ VIEŠPATS, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės mane ir nuo to filistino“. Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik! VIEŠPATS bus su tavimi!“

Pasirengimas dvikovai

³⁸ Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos varinį šalmą ir apvilko jį krūtinės šarvu. ³⁹ Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė paeiti, bet veltui, nes prie jų nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu įpratęs“. Jis tad juos nusivilko. ⁴⁰ Tada jis pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenukus, įsidėjo juos į savo piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link.

⁴¹ Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo. ⁴² Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik vaikas, įdegęs saulėje ir gražios išvaizdos. ⁴³ Filistinas tarė Dovydui: „Argi aš esu šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Filistinas keikė Dovydą savo dievais. ⁴⁴ „Eikš šen prie manęs, – filistinas tarė Dovydui, – kad galėčiau atiduoti tavo kūną padangių paukščiams ir laukų žvėrims“. ⁴⁵ Bet Dovydas filistinui atsakė: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš ateinu prieš tave vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. ⁴⁶ Šiandien VIEŠPATS paduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje. ⁴⁷ Ši visa bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus į mūsų rankas!“

⁴⁸ Filistinui vėl pradėjus eiti prie Dovydo, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti. ⁴⁹ Įkišęs ranką į savo maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn.

⁵⁰ Taip Dovydas nugalėjo filistiną su svaidykle ir akmeniu, – parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo. ⁵¹ Tada Dovydas pribėgo, atsistojo šalia jo ir, ištraukęs iš makšties jo kalaviją, jį užmušė. Juo nukirto jam galvą.

Filistinai, pamatę, kad jų kovotojas negyvas, ėmė bėgti. ⁵² Izraelio ir Judo vyrai pakilo su kovos šūkiu ir taip vijosi filistinus iki pat Gato ir Ekrono vartų, kad mirtinai sužeisti filistinai krito ant kelio nuo Šaarajimų iki Gato ir Ekrono. ⁵³ Paliovę vytis filistinus, izraeliečiai sugrįžo ir apiplėšė jų stovyklą.^[i3] Dovydas, paėmęs filistino galvą, nunešė ją į Jeruzalę. O jo ginklus pasidėjo savo palapinėje.

Pergalingas Dovydas nuvedamas pas Saulių

⁵⁴ Saulius, pamatęs Dovydą einant kovoti su filistinu, klausė savo kariuomenės vadą Abnerį: „Kieno sūnus tas vaikinas, Abneri?“ – ⁵⁵ „Kaip tu gyvas, karaliau, nežinau“, – atsakė Abneris. ⁵⁶ Karalius jam paliepė: „Sužinok, kieno sūnus yra tas jaunuolis“. ⁵⁷ Taigi kai Dovydas, užmušęs filistiną, sugrįžo, Abneris ėmė ir įvedė jį, laikantį filistino galvą rankoje, pas Saulių. ⁵⁸ Saulius jo paklausė: „Kieno tu esi sūnus, jaunuoli?“ Dovydas atsakė: „Aš esu sūnus tavo tarno Išajo Betliejiečio“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>