¹ Vieną dieną Sauliaus sūnus Jonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paeikime iki filistinų įgulos kitoje pusėje“. Bet savo tėvui apie tai nepasakė. ² Saulius buvo apsistojęs Gibeos pakraštyje po granatmedžiu, esančiu prie Migrono. Su juo buvo apie šešis šimtus vyrų ³ drauge su efodą nešiojančiu^[i1] Ahitubo sūnumi Ahiju, Ikabodo broliu, VIEŠPATIES kunigo Šilo'e Elio sūnaus Fineho sūnumi. Žmonės nežinojo, kad Jonatanas buvo išėjęs. ⁴ Perėjoje, per kurią Jonatanas bandė nueiti iki filistinų įgulos, buvo stati uola vienoje pusėje ir stati uola kitoje pusėje, viena vadinama Bozezu, o kita – Sėne. ⁵ Viena stačioji uola buvo šiaurėje priešais Michmašą, o kita pietuose priešais Gebą.

⁶ Jonatanas tarė savo jaunam ginklanešiui: „Eikš, paeikime iki tų neapipjaustytųjų įgulos.^[i2] Galbūt VIEŠPATS mums padės, nes VIEŠPAČIUI nėra sunku išgelbėti per daugelį ar per keletą“. ⁷ Ginklanešys jam atsakė: „Daryk visa, kas yra tavo širdyje. Va, aš su tavimi! Mano širdis kaip tavo širdis!“ ⁸ Jonatanas tarė: „Štai mudu pereisime tų vyrų link ir jiems pasirodysime. ⁹ Jei jie mums sakys: 'Palaukite, kol mes pas jus ateisime!' – tuomet mudu liksime stovėti savo vietoje, prie jų nelipsime. ¹⁰ Bet jei jie sakys: 'Palipkite pas mus!' – tuomet mudu palipsime, nes VIEŠPATS atiduoda juos mums į rankas. Tai mums bus ženklas“. ¹¹ Jiedu tada pasirodė priešais filistinų įgulą. Filistinai sakė: „Štai ir hebrajai išlenda iš urvų, kuriuose jie buvo pasislėpę“. ¹² Įgulos vyrai šūktelėjo Jonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: „Palipkite pas mus, kad galėtume jums kai ką parodyti!“ Jonatanas savo ginklanešiui tarė: „Lipk paskui mane, nes VIEŠPATS atidavė juos į Izraelio rankas“. ¹³ Jonatanas kopė rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys iš paskos. Filistinai krito prieš Jonataną, o jo ginklanešys, lipdamas paskui jį, juos pribaigė. ¹⁴ Šiame pirmame žygyje Jonatanas ir jo ginklanešys pusės akro plote užmušė apie dvidešimt vyrų. ¹⁵ Baisus klaikas sujudino kareivius stovykloje ir lauke; įgula ir net išėjusieji niokoti krašto buvo klaiko apimti. Pati žemė drebėjo, ir visus apėmė nepaprastas siaubas.

¹⁶ Sauliaus žvalgai Benjamino Gibeoje matė, kad priešo stovykla sklaidosi į visas puses. ¹⁷ Saulius kareiviams, esantiems su juo, įsakė: „Patikrinkite ir pažiūrėkite, kas yra iš mūsų išėjęs“. Jie patikrino ir pamatė, kad trūksta Jonatano ir jo ginklanešio. ¹⁸ Saulius tarė Ahijui: „Atnešk čia Dievo Skrynią“,^[i3] nes Dievo Skrynia tuomet būdavo su izraeliečiais. ¹⁹ Sauliui kalbantis su kunigu, sąmyšis filistinų stovykloje vis didėjo ir didėjo. Jis tad kunigui tarė: „Sulaikyk ranką“.^[i4]

²⁰ Tada Saulius ir su juo esantieji kareiviai susitelkė ir nuskubėjo į mūšį. Jie rado filistinus didžiai sumišusius, kertančius kalavijais vieni kitiems. ²¹ Ir hebrajai,^[i5]pirma buvusieji filistinų pusėje ir atėjusieji su jais į stovyklą, prisidėjo prie izraeliečių,^[i6] buvusių su Sauliumi ir Jonatanu. ²² Panašiai ir visi izraeliečiai, slapstęsi Efraimo aukštumose, išgirdę, kad filistinai bėga, vijosi juos įkandin kovodami. ²³ Taigi tą dieną VIEŠPATS suteikė Izraeliui pergalę.

Sauliaus priesaika

Mūšis tęsėsi anapus Bet-Aveno. Visa kariuomenė buvo su Sauliumi – dešimt tūkstančių vyrų. Mūšis išsiplėtė Efraimo aukštumose.

²⁴ Saulius tą dieną padarė didelę klaidą. Jis buvo prisaikdinęs kareivius, tardamas: „Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų maisto iki vakaro, kol aš nebūsiu atkeršijęs savo priešams!“ Taigi nė vienas iš kareivių neragavo maisto.

²⁵ Kareiviai užtiko korį su medumi; ten buvo medaus ir žemėje. ²⁶ Užtikę korį su medumi, kareiviai matė, kad varva medus, bet nė vienas jų rankos prie burnos nekėlė, nes bijojo priesaikos. ²⁷ Bet Jonatanas nebuvo girdėjęs, kaip jo tėvas prisaikdino kareivius. Jis tad ištiesė rankoje laikomą lazdą, padažė jos galą į medaus korį ir pakėlė ranką prie burnos. Jam akys nušvito. ²⁸ Tuomet vienas iš kareivių tarė: „Tavo tėvas griežtai prisaikdino kareivius, tardamas: 'Tebūna prakeiktas vyras, kurs valgytų ką nors šiandien!' Dėl to kareiviai yra nusilpę“. ²⁹ Jonatanas kalbėjo: „Mano tėvas nuvargino kraštą! Prašyčiau pažiūrėti, kaip nušvito man akys, kai paragavau tą truputėlį medaus. ³⁰ Iš tiesų, jei kareiviai šiandien būtų laisvai valgę paimto iš priešų grobio, pergalė prieš filistinus būtų buvusi kur kas didesnė!“

Draudžiama valgyti kruviną mėsą

³¹ Sumušę filistinus tą dieną nuo Michmašo iki Aijalono, kareiviai buvo visiškai nusilpę. ³² Tad puolė jie prie grobio ir, paėmę avių, jaučių bei veršių, pjovė juos ant žemės. Kareiviai valgė kruviną mėsą. ³³ Sauliui buvo pranešta: „Štai kareiviai nusideda VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą!“ „Jūs nesilaikėte tikėjimo, – jis tarė, – atritinkite man čia didelį akmenį“. ³⁴ Ir Saulius įsakė: „Pasisukinėkite tarp kareivių ir jiems pasakykite: 'Teatveda visi savo jaučius ar savo avis pas mane, teskerdžia juos čia ir tevalgo. Bet nenusidėkite VIEŠPAČIUI, valgydami kruviną mėsą'“.

Tad visi kareiviai atsivedė savo jaučius tą naktį ir ten juos pjovė. ³⁵ O Saulius pastatė VIEŠPAČIUI aukurą. Tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė VIEŠPAČIUI.

Atskleidžiama Jonatano kaltė

³⁶ Tada Saulius tarė: „Leiskimės vytis filistinus nakčia, plėškime juos iki aušros, nepalikime nė vieno iš jų gyvo!“ Jie atsakė: „Daryk visa, kas tau atrodo gera“. Bet kunigas sakė: „Kreipkimės čia į Dievą“. ³⁷ Saulius tad teiravosi Dievo: „Ar man reikia leistis filistinų vytis? Ar paduosi juos į rankas Izraeliui?“ Bet jis tą dieną jam neatsakė. ³⁸ Tada Saulius tarė: „Ateikite čia, visi žmonių vadai! Mes turime ištirti ir nustatyti, kaip ši nuodėmė šiandien buvo padaryta. ³⁹ Kaip gyvas VIEŠPATS, kuris duoda pergalę Izraeliui, net jei tai būtų per mano sūnų Jonataną, jis tikrai turės mirti!“ Bet nė vienas iš kareivių neatsakė. ⁴⁰ Jis tarė visam Izraeliui: „Atsistokite vienoje pusėje, o mano sūnus Jonatanas atsistos kitoje pusėje“. Kareiviai Sauliui atsakė: „Daryk, kas tau atrodo gera“. – ^41 [i7]„O VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, – Saulius tarė, – kodėl šiandien neatsakei savo tarnui? Jei kaltas esu aš ar mano sūnus Jonatanas, o VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, atsakyk Urimais. Bet jei ši kaltė yra tavo tautos Izraelio, atsakyk Tumimais“. Jonatanas ir Saulius buvo nurodyti burtų keliu. ⁴² Tuomet Saulius paliepė: „Meskite burtus man ir mano sūnui Jonatanui“. Jonatanas buvo nurodytas.

⁴³ „Pasakyk man, ką padarei?“ – Saulius klausė Jonataną. Jonatanas jam pasakė: „Aš tik paragavau truputį medaus nuo galo lazdos, kurią laikiau rankoje. Štai aš čia, pasiruošęs mirti“. ⁴⁴ Saulius tarė: „Tedaro Dievas man taip ir dar teprideda: tu tikrai turi mirti, Jonatanai!“ ⁴⁵ Bet kareiviai Sauliui tarė: „Nejau turi mirti Jonatanas – tas, kuris įvykdė šį didį Izraelio išgelbėjimą?^[i8] Jokiu būdu! Kaip gyvas VIEŠPATS, nė vienas plaukas nuo jo galvos nenukris ant žemės! Juk ką jis šiandien darė, visada Dievas buvo su juo“. Taip kareiviai išgelbėjo Jonataną, ir jis nemirė. ⁴⁶ Saulius liovėsi vytis filistinus; filistinai sugrįžo į savo žemę.

Karai ir pergalės

⁴⁷ Saulius, įtvirtinęs savo karaliavimą Izraelyje, kovojo su priešais iš visų pusių – su Moabu, su amoniečiais, su Edomu, su Zobos karaliais ir su filistinais. Kur tik jis pasisukdavo, nugalėdavo. ⁴⁸ Jis buvo pergalingas, nugalėjo amalekitus ir išgelbėjo Izraelį nuo jo niokotojų rankų.

Sauliaus šeima

⁴⁹ Sauliaus sūnūs buvo Jonatanas, Išvis ir Malchišua. O jo dviejų dukterų vardai šie: Meraba buvo vardas pirmagimės ir Michalė buvo vardas jaunesniosios. ⁵⁰ Vardas Sauliaus žmonos, Ahimaazo dukters, buvo Abinoama. O vardas kariuomenės vado, Sauliaus dėdės Nero sūnaus, buvo Abneris. ⁵¹ Kišas buvo Sauliaus tėvas, o Abnerio tėvas Neras buvo Abielio sūnus.

⁵² Per visas Sauliaus dienas karas su filistinais buvo nuožmus. Kada tik Saulius pastebėdavo stiprų ir drąsų vyrą, paimdavo jį į savo tarnybą.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>