| 1 Sam 1 | 1 [i1]Ramatajimuose gyveno kažkoks vyras, zufitas iš Efraimo aukštumų, vardu Elkana, efratiečio Zufo sūnaus Tohu'o sūnaus Elihu'o sūnaus Jerohamo sūnus. 2 Jis turėjo dvi žmonas.[i2] Vienos vardas buvo Hana, o kitos Penina. 3 Tas vyras kasmet eidavo iš savo miesto į Šilo'ą[i3] pagarbinti ir atnašauti aukų Galybių VIEŠPAČIUI.[i4] Ten du Elio sūnūs – Hofnis ir Finehas – buvo VIEŠPATIES kunigai. 4 Vieną tokią dieną Elkana atnašavo auką. Jis duodavo dalį savo žmonai Peninai ir jos sūnums bei dukterims, 5 bet Hanai jis duodavo dvigubą dalį, nes Haną jis mylėjo, nors VIEŠPATS ir buvo padaręs ją bevaisę. 6 Be to, jos varžovė, norėdama ją įskaudinti, tyčiodavosi iš jos, kad VIEŠPATS buvo padaręs ją bevaisę. 7 Taip būdavo kasmet: kada tik ji nueidavo į VIEŠPATIES Namus, ši taip iš jos tyčiodavosi, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. 8 Jos vyras Elkana ją klausdavo: „Hana, kodėl verki? Kodėl nevalgai? Kodėl tu tokia liūdna? Argi nesu aš tau vertesnis negu dešimt sūnų?“ 9 Jiems pavalgius ir atsigėrus, Hana pakilo ir atsistojo prieš VIEŠPATĮ. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo krėsle prie VIEŠPATIES šventyklos staktų. 10 Pilna kartėlio ji, graudžiai verkdama, meldėsi VIEŠPAČIUI. 11 Darydama įžadą, ji tarė: „O, Galybių VIEŠPATIE, jei tu pažvelgsi į savo tarnaitės kančią, jei atsiminsi mane, neužmirši savo tarnaitės, jei suteiksi savo tarnaitei palikuonį, tada atiduosiu jį tau kaip nazirą[i5]. visoms jo gyvenimo dienoms: nei vyno, nei svaigių gėrimų jis negers,[i6] ir skustuvas jo galvos nepalies“. 12 Jai ilgai meldžiantis VIEŠPAČIUI, Elis stebėjo jos burną. 13 Hana meldėsi širdimi. Judėjo tik jos lūpos, bet balso nebuvo girdėti. Elis pamanė, kad ji girta. 14 Jis tad jai tarė: „Kaip ilgai girta svirduliuosi? Išsipagiriok nuo vyno!“ 15 Bet Hana atsakė: „Ne, mano viešpatie! Aš esu labai nelaiminga moteris. Nesu gėrusi nei vyno, nei kito svaigaus gėrimo. Liejau savo širdį VIEŠPAČIUI. 16 Nepalaikyk savo tarnaitės niekam tikusia moterimi; visą šį laiką kalbėjau iš savo didelio skausmo ir kančios“. 17 „Tad eik ramybėje, – tarė Elis, – tesuteikia tau Izraelio Dievas, ko iš jo prašei“. 18 O ji sakė: „Teranda tavo tarnaitė malonę tavo akyse“. Tada moteris nuėjo savo keliu, su savo vyru pavalgė, atsigėrė su savo vyru, ir jos veidas daugiau nebebuvo prislėgtas. 19 [i7]Kitą rytą, anksti pakilę, jie pagarbino VIEŠPATĮ ir leidosi kelionėn, grįždami į savo namus Ramoje. Elkana pažino savo žmoną ir VIEŠPATS ją atsiminė. 20 Hana tapo nėščia ir, atėjus jos metui, pagimdė sūnų. Ji pavadino jį Samueliu, nes ji sakė: „Aš VIEŠPATĮ jo prašiau“. 21 Vyras Elkana ir visa jo šeima ėjo atnašauti VIEŠPAČIUI metinės aukos ir įvykdyti savo įžado. 22 Bet Hana nėjo. Savo vyrui ji sakė: „Kai tik berniukas bus nutrauktas, aš jį nuvesiu. Tada jis atsistos VIEŠPATIES akivaizdoje ir pasiliks ten amžinai. Aš jį atnašausiu kaip nazirą visam laikui“. 23 Jos vyras Elkana jai tarė: „Daryk, kas tau atrodo geriausia. Būk namie, kol jį nujunkysi. Tik VIEŠPATS teįvykdo savo žodį!“ Moteris tad pasiliko namie ir žindė savo sūnų, kol jo nenujunkė. 24 Kai nujunkė, ji pasiėmė jį drauge su treigiu jaučiu, efa miltų bei vynmaišiu vyno ir, nors jis buvo dar labai jaunas, atvedė jį į VIEŠPATIES Namus Šilo'e. 25 Atnašavę jautį, jie nuvedė berniuką pas Elį. 26 „Prašyčiau atleisti, mano viešpatie! Kaip tu esi gyvas, mano viešpatie, aš esu ta moteris, kuri čia tavo akivaizdoje stovėjo, melsdamasi VIEŠPAČIUI. 27 Dėl šito berniuko aš meldžiausi. VIEŠPATS man suteikė, ko iš jo prašiau. 28 Todėl aš savo ruožtu skolinu jį VIEŠPAČIUI. Kol gyvas, jis bus paskolintas VIEŠPAČIUI“. Ir ji paliko jį ten VIEŠPAČIUI.[i8] |
