BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 09 24 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Makabėjų knygaSkyrius: 6

 Pirmoji Makabėjų knyga
  
1 Mak 6

Antiocho pralaimėjimas ir mirtis

1 Tuo tarpu karalius Antiochas, žygiuodamas per Aukštutines sritis, išgirdo, kad Persijoje yra miestas, vardu Elymajis,[i1] garsus savo aukso ir sidabro turtais, 2 kad jo šventykla esanti labai turtinga ir turinti Makedonijos karaliaus Pilypo sūnaus Aleksandro, tapusio pirmuoju graikų karaliumi, ten paliktus auksinius skydus, šarvus ir ginklus. 3 Jis tad, tenai nužygiavęs, bandė miestą paimti ir jį apiplėšti. Bet jam nepasisekė, nes miesto gyventojai, sužinoję apie jo užmojį, 4 pasipriešino išeidami į mūšį su juo. Jis pabėgo ir, būdamas labai prislėgtas, traukėsi iš ten Babilono link.

5 Dar jam tebesant Persijoje, pasiuntinys atnešė žinią, kad karo pajėgos, siųstos į Judo kraštą, buvo priverstos bėgti; 6 kad Lysijas iš pradžių buvo surengęs žygį su galinga kariuomene, bet buvęs izraeliečių išvytas; kad izraeliečiai buvo sustiprėję, praturtėję ginklais, reikmenimis ir gausiu grobiu, paimtais iš kariuomenių, kurias jie buvo nugalėję; 7 kad jie buvo nuvertę Pabaisą, kurią jis buvo pastatęs Jeruzalėje ant aukuro; ir kad jie buvo apsupę aukštomis sienomis ne tik šventovę, kokia ji anksčiau yra buvusi, bet ir Bet-Zūro miestą.

8 Karalius, klausydamasis tų žinių, buvo klaiko apimtas ir tiesiog priblokštas. Iš širdgėlos, kad jo užmojai nuėjo niekais, karalių paguldė liga. 9 Lovoje jis išgulėjo daug dienų ir, širdgėlos kankinamas, žinojo, kad artinasi mirtis.

10 Pasišaukęs visus savo Bičiulius, jiems tarė: „Miegas man nebeužmerkia akių, nes mano širdis plyšta iš nerimo. 11 Sau tariu: 'Į kokią nelaimę patekau! Į kokią kančios sietuvą esu įpuolęs! 12 Juk kai valdžiau, buvau dosnus ir mylimas'. Dabar aš prisimenu pikta, padarytą Jeruzalėje, kai pagrobiau iš ten visus auksinius bei sidabrinius daiktus ir be jokios priežasties įsakiau sunaikinti visus Judo gyventojus. 13 Aš žinau, kad už tai mane ištiko šios nelaimės. Nūn mirštu širdgėlos apimtas, svetimame krašte“.

14 Tada jis pasišaukė Pilypą, vieną iš savo Bičiulių, ir pavedė jam valdyti visą savo karalystę. 15 Savo karaliaus vainiką, skraistę ir antspaudo žiedą jis padavė jam, įsakydamas, kad auklėtų karaliaus sūnų Antiochą ir paruoštų jį tapti karaliumi. 16 Karalius Antiochas mirė Persijoje šimtas keturiasdešimt devintaisiais metais.[i2]

Tvirtovės apgula

17 Lysijas, gavęs žinią, kad karalius mirė, įsodino į sostą įpėdiniu jo sūnų Antiochą,[i3] kurį buvo auklėjęs nuo vaikystės, ir davė jam Eupatoro vardą.

18 Tuo tarpu tvirtovės įgulos vyrai ir toliau laikė apgulę Izraelio šventovę. Visokiais būdais mėgino jiems daryti žalą ir stiprinti pagonis. 19 Judas tad nutarė, kad jie turi būti sunaikinti, ir pašaukė visus žmones jų apgulti. 20 Taigi šimtas penkiasdešimtaisiais metais[i4] jie suėjo ir apgulė tvirtovę. Jie pastatė apgulos bokštus ir kitus pabūklus. 21 Bet keletas įgulos vyrų pabėgo iš apgulos, ir kai kurie iš Izraelio atsimetėlių prisidėjo prie jų. 22 Nubėgę pas karalių, jie sakė: „Kaip ilgai tu delsi ginti mūsų teises ir atkeršyti už mūsų tautiečius? 23 Mes sutikome tarnauti tavo tėvui, gyventi, kaip jis liepė, ir vykdyti jo įsakymus. 24 Užtat mūsų tautos vaikai apgulė tvirtovę ir tapo mūsų priešais. Jie net nubaudė mirtimi iš mūsų visus, kuriuos tik pagavo, ir pagrobė mūsų paveldą. 25 Ne tik prieš mus jie pakėlė ranką, bet puola visose tavo valdose. 26 Štai dabar jie laiko apgulę net Jeruzalės tvirtovę, norėdami ją paimti. Jau yra įtvirtinę šventovę ir Bet-Zūrą! 27 Jeigu tu tuojau pat jiems kelio neužkirsi, jie dar daugiau bėdų pridarys, ir tu nebegalėsi jų suvaldyti“.

Žygis prieš Judą

28 Karalius, tai girdėdamas, įtūžo. Jis sušaukė visus savo Bičiulius, kariuomenės pareigūnus ir raitininkų vadus. 29 Atžygiavo pas jį ir samdyta kariuomenė iš kitų karalysčių ir iš jūros salų. 30 Jo karinių pajėgų skaičius buvo šimtas tūkstančių pėstininkų, dvidešimt tūkstančių raitininkų ir trisdešimt du karui apmokyti drambliai. 31 Nužygiavę per Idumėją, jie pasistatė stovyklą prieš Bet-Zūrą. Per daugelį dienų jie kovojo ir statė apgulos pabūklus, bet žydai, išpuldami ir narsiai kovodami, juos sudegindavo.

32 Tada Judas paliko tvirtovę ir perkėlė savo stovyklą į Bet-Zechariją priešais karaliaus stovyklą. 33 Karalius, atsikėlęs prieš aušrą, skubiai išvedė savo pajėgas į žygį palei kelią į Bet-Zechariją. Trimitams gaudžiant, jo kariuomenė pasirengė mūšiui. 34 Drambliams buvo duota gerti vynuogių ir šilkmedžio uogų sunkos, kad jie būtų paruošti mūšiui. 35 Tada gyvuliai buvo išdėstyti tarp dalinių. Su kiekvienu drambliu buvo išdėstyta tūkstantis vyrų, ginkluotų šarvais, žalvariniais šalmais ant galvų. Be to, prie kiekvieno gyvulio buvo priskirta penki šimtai rinktinių raitelių. 36 Išdėstytieji kareiviai turėjo laikytis prie gyvulio. Kur tuo metu ėjo gyvulys, ten jie turėjo drauge eiti ir niekad jo nepalikti. 37 Apsaugai ant dramblių buvo mediniai bokšteliai, tvirti ir dengti, pritvirtinti prie kiekvieno gyvulio ypatingais pakinktais. Ant kiekvieno dramblio buvo trys ginkluoti vyrai, kurie kovojo raiti, ir dramblio vedėjas indas. 38 Likusius raitininkus vadas išdėstė šen ir ten abiejuose kovos rikiuotės šonuose, kad gąsdintų priešą ir būtų savo gretų apsaugoti. 39 Saulei suspindėjus ant auksinių ir žalvarinių skydų, kalnai užsidegė jų spindesiu ir švietė tarsi įsiliepsnoję deglai. 40 Dalis karaliaus kariuomenės driekėsi ant aukštų kalvų, kai kurie daliniai buvo lygumoje. Jie žengė į priekį tvirtomis, darniomis gretomis. 41 Visi drebėjo nuo šios didžiulės minios daromo triukšmo, nuo žengiančios į mūšį kariuomenės griausmo ir ginklų žvangėjimo, nes iš tikrųjų tai buvo milžiniška ir galinga kariuomenė. 42 Ir Judas su savo gretomis žengė į mūšį. Prasidėjo kova. Krito šeši šimtai karaliaus vyrų. 43 Eleazaras, vadinamas Avaranu, pastebėjo, kad vienas iš dramblių buvo apdengtas karališka gūnia ir buvo didesnis už kitus. Jis tad pamanė, kad ant jo yra karalius. 44 Taigi jis atidavė savo gyvybę, kad išgelbėtų tautą ir laimėtų sau amžiną vardą. 45 Drąsiai veržėsi į dalinio vidurį, norėdamas dramblį pasiekti, ir guldė priešus iš dešinės ir iš kairės. Jie davė jam kelią, traukdamiesi į šonus. 46 Palindęs po drambliu, jis smogė durklu jam iš apačios ir jį užmušė. Gyvulys sukrito ant jo, ir Eleazaras žuvo. 47 Matydami karaliaus kariuomenės galybę ir nuožmų kareivių puolimą, Judas ir jo vyrai pasitraukė.

48 Tada dalis karaliaus kariuomenės nužygiavo užpulti Jeruzalės, o karalius pasistatė stovyklą Judėjoje ir prie Ziono kalno. 49 Su Bet-Zūro žmonėmis jis sudarė taiką. Jie paliko miestą, nes neturėjo maisto, kad pajėgtų pakelti apgulą, nes tie metai krašte buvo šabo metai.[i5] 50 Karalius užėmė Bet-Zūrą ir jam ginti skirtą įgulą. 51 Daugelį dienų jis laikė šventovę apgultą. Pastatė apgulos bokštus, pabūklus svaidyti ugniai ir akmenims, įtaisus strėlėms šaudyti iš laidyklių. 52 Ir gynėjai pasidirbo panašių karo pabūklų ir ilgą laiką tęsė kovas. 53 Bet maisto sandėliuose jie neturėjo, nes tai buvo septintieji metai. Be to, nuo pagonių išsigelbėjusieji Judėjoje buvo išsekinę paskutinius sandėlius. 54 Tik nedaugelis vyrų tebuvo pasilikę šventovėje, o kiti išsiskirstė po savo namus, nes badas buvo juos nukamavęs.

Taikos sutartis

55 Tuo tarpu Lysijas išgirdo, kad Pilypas, kurį karalius Antiochas dar gyvas būdamas buvo paskyręs auklėti jo sūnų Antiochą būti karaliumi, 56 buvo sugrįžęs iš Persijos ir Medijos su kariuomene, išžygiavusia su karaliumi, ir mėgina pasiglemžti valdžią. 57 Tai sužinojęs, Lysijas nedelsdamas nutarė pasitraukti. Kariuomenės vadams ir kareiviams jis sakė: „Kasdien mes einame silpnyn, mūsų maisto atsargos jau menkos, vieta, kurią laikome apgulę, yra stipri, o mes esame įpareigoti rūpintis karalystės reikalais. 58 Dabar tad tarkimės su tais žmonėmis, sudarykime taiką su jais ir visa jų tauta. 59 Leiskime jiems vėl gyventi pagal jų įstatymus, kaip jie anksčiau darė. Juk dėl įstatymų, kuriuos mes panaikinome, jie įpyko ir visa tai padarė“.

60 Karaliui ir pareigūnams kalba patiko. Jis tad pasiuntė apgultiesiems taikos pasiūlymą, ir jie priėmė jį. 61 Karalius ir pareigūnai patvirtino jiems sutartį savo priesaika. Apgultieji tad paliko tvirtovę. 62 Bet kai karalius užėjo ant Ziono kalno ir pamatė, kaip ta vieta buvo įtvirtinta, sulaužė priesaiką, kurią buvo padaręs, ir įsakė nugriauti tvirtovę supančią sieną. 63 Paskui skubiai išžygiavo ir sugrįžo į Antiochiją. Čia rado Pilypą, valdantį miestą, kovojo su juo ir jėga paėmė miestą.

  
Išnašos:
11 Mak 6,1: ... vardu Elymajis: kalnuotoje Elamo srityje, į šiaurę nuo Persijos įlankos. Šis skaitinys tęsia 1 Mak 3,37 skaitinyje pradėtą pasakojimą.
21 Mak 6,16: ... šimtas keturiasdešimt devintaisiais metais: nuo 164 m. rugsėjo 22 d. iki 163 m. spalio 9 d. Vienas babiloniškas Seleukidų karalių sąrašas rodo, kad Antiochas IV mirė 164 m. lapkričio mėn. ar gruodžio mėn. pradžioje.
31 Mak 6,17: ... jo sūnų Antiochą: Antiochas V Eupatoras tada buvo devynerių metų. Jis buvo Antiochijoje, Lysijo globoje. Lysijas pradėjo valdyti ir kariauti jo vardu. Po poros metų jiedu buvo nužudyti, kai Antiocho IV brolis Demetrijus atvyko sosto paglemžti. Žr. 1 Mak 7,1-4.
41 Mak 6,20: ... šimtas penkiasdešimtaisiais metais: nuo 163 m. spalio mėn. iki 162 m. rugsėjo mėn.
51 Mak 6,49: ... šabo metai: septintieji metai. Sėja ir pjūtis buvo uždrausta. Žr. Iš 23,10-11; Kun 25,2-7. Metus be sėjos ir pjūties lydėjo maisto stoka.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Makabėjų knygaSkyrius: 6