Sąjunga su Roma ir Sparta

¹ Jonatanas, matydamas, kad laikas jam palankus, išsiuntė į Romą rinktinius vyrus, kad patvirtintų ir atnaujintų draugystės sutartį su romėnais. ² Tuo pačiu tikslu jis išsiuntė laiškus ir į Spartą bei kitas vietas.

³ Jie tad, atvykę į Romą, nuėjo į senatą ir tarė: „Vyriausiasis kunigas Jonatanas ir žydų tauta atsiuntė mus atnaujinti pirmykštės draugystės ir sąjungos su jais“. ⁴ Romėnai davė jiems laiškų valdžios žmonėms įvairiose vietose pakeliui, kad padėtų pasiuntiniams saugiai sugrįžti į Judo kraštą.

⁵ O šis yra nuorašas laiško, kurį Jonatanas parašė spartiečiams:

⁶ „Vyriausiasis kunigas Jonatanas, tautos Seniūnų taryba, kunigai ir visa žydų tauta savo broliams spartiečiams. Džiugus pasveikinimas!

⁷ Jau kadaise buvo atsiųstas vyriausiajam kunigui Onijui^[i1] laiškas iš Arijaus, buvusio tuomet jūsų karaliumi, kuriame pareikšta, kad esate iš tikrųjų mūsų broliai, kaip liudija pridėtas nuorašas. ⁸ Onijas, iškilmingai sutikęs pasiuntinį, priėmė laišką, kuriame buvo aiškiai kalbama apie sąjungą ir draugystę. ⁹ Mes savo ruožtu, nors mums to ir nereikia, nes turime savo rankose šventųjų Knygų^[i2] paguodą, ¹⁰ išdrįstame siųsti jums žodį, kad atnaujintume su jumis broliškus ryšius ir draugystę, idant netaptume jums svetimi, nes jau yra daug laiko praslinkę nuo tada, kai jūs mums laišką atsiuntėte. ¹¹ Mes tad atsimename jus kiekviena proga, ir savo iškilmėse, ir kitomis švenčių dienomis, aukomis, kurias atnašaujame, bei maldomis, kaip yra teisinga ir dera atsiminti brolius. ¹² Ir mes džiaugiamės jūsų garbe.

¹³ Tačiau mes patyrėme daug sunkumų ir daug karų, nes aplinkiniai karaliai kariavo su mumis. ¹⁴ Mes nenorėjome varginti jūsų ir kitų savo sąjungininkų bei draugų per tuos karus. ¹⁵ Turėdami Dangaus paramą, buvome išgelbėti nuo priešų, o jie buvo pažeminti. ¹⁶ Mes tad, pasirinkę Antiocho sūnų Numenijų ir Jasono sūnų Antipaterį, pasiuntėme juos į Romą, kad atnaujintų mūsų pirmykštę draugystę ir sąjungą. ¹⁷ Mes jiems įsakėme, kad nuvyktų pas jus, pasveikintų jus ir perduotų jums mūsų laišką apie mūsų brolystės atnaujinimą. ¹⁸ Malonėkite tad atsiųsti mums apie tai atsakymą“.

¹⁹ Šis yra nuorašas laiško, kuris buvo atsiųstas Onijui:

²⁰ „Arijus, spartiečių karalius, vyriausiajam kunigui Onijui. Džiugus pasveikinimas!

²¹ Buvo atrasta raštuose apie spartiečius ir žydus, kad jie esą broliai ir kad abi tautos kilusios iš Abraomo giminės. ²² Dabar tad, kadangi mes tai sužinojome, malonėkite parašyti mums, kaip jums einasi. ²³ Mes savo ruožtu jums pranešame, kad jūsų kaimenės ir nuosavybė priklauso mums, lygiai kaip mūsiškės priklauso jums. Užtat mes savo pasiuntiniams įsakome, kad jums apie tai būtų pranešta“.

Žygis prieš Demetrijaus II pajėgas

²⁴ Jonataną pasiekė žinia, kad Demetrijaus karvedžiai yra sugrįžę jo užpulti su didesne kariuomene negu anksčiau. ²⁵ Jis tad leidosi į žygį iš Jeruzalės ir pasitiko juos Hamato apylinkėse,^[i3] neduodamas jiems laiko įžygiuoti į savo šalį. ²⁶ Jų stovyklon jis išsiuntė žvalgus. Sugrįžę jie pranešė Jonatanui, kad priešas pasiruošęs pulti žydus tą naktį. ²⁷ Tad, saulei nusileidus, Jonatanas įsakė savo pajėgoms būti pasirengusioms visą naktį ir išdėstė apie stovyklą saugas. ²⁸ Priešas, išgirdęs, kad Jonatanas ir jo pajėgos pasirengusios mūšiui, klaiko apimtas prarado drąsą. Užkūrė tad savo stovykloje laužus ir pasitraukė. ²⁹ O Jonatanas ir jo pajėgos nesužinojo, kas buvo įvykę, iki pat ryto, nes jie matė, kad laužai degė. ³⁰ Tada Jonatanas metėsi jų vytis, bet nebepasivijo, nes jie jau buvo persikėlę per Eleutero upę. ³¹ Užtat Jonatanas, pasisukęs į šoną prieš arabus, vadinamus zabadėjais, juos nugalėjo ir paėmė iš jų grobį. ³² Tada, palikęs stovyklą, tęsė žygį į Damaską ir peržygiavo visą sritį.

³³ Ir Simonas leidosi į žygį ir įsiveržė iki pat Aškelono ir aplinkinių tvirtovių. Paskui jis pasisuko į Jopę ir ją užėmė, ³⁴ nes sužinojo, kad jos gyventojai buvo norėję šią tvirtovę perduoti Demetrijaus šalininkams. Simonas paliko ten jai saugoti įgulą.

³⁵ Jonatanas sugrįžęs sušaukė tautos seniūnus ir nutarė su jais statyti tvirtoves Judėjoje, ³⁶ paaukštinti Jeruzalės sienas ir pastatyti aukštą užtvarą tarp tvirtovės ir miesto, kad tvirtovė būtų atskirta nuo miesto ir jos įgula nebegalėtų nei ko pirkti, nei ko parduoti. ³⁷ Žmonės tad suėjo miesto atstatyti. Sienos dalis prie slėnio rytų šone buvo išgriuvusi. Jonatanas atstatė miesto dalį, vadinamą Chafenata. ³⁸ O Simonas atstatė Adidą Šefeloje, sustiprino jos įtvirtinimus, įstatydamas vartus su skląsčiais.

Jonatanas paimamas į nelaisvę

³⁹ Tryfonas rengė sąmokslą, norėdamas tapti Azijos karaliumi, užsidėti vainiką ir pakelti ranką prieš Antiochą. ⁴⁰ Betgi jis bijojo, kad Jonatanas gali sukliudyti ir stoti prieš jį. Stengdamasis jį pagrobti ir nužudyti, Tryfonas leidosi į žygį ir pasiekė Bet-Šeaną. ⁴¹ Jonatanas išėjo jo pasitikti su keturiasdešimčia tūkstančių rinktinių kareivių ir atžygiavo prie Bet- Šeano. ⁴² Tryfonas, pamatęs, kad jis atžygiavo su didele kariuomene, nedrįso prieš jį rankos kelti. ⁴³ Jis tad, iškilmingai jį sutikęs, išgyrė visiems savo Bičiuliams ir davė dovanų. Be to, įsakė visiems savo Bičiuliams ir savo kareiviams klausyti Jonatano lygiai taip, kaip savęs. ⁴⁴ Galop jis Jonatanui tarė: „Kam gi visus tuos žmones vargini, juk karo tarp mūsų nėra? ⁴⁵ Dabar tad paleisk juos. Teeina namo. Pasirink sau keletą vyrų, kad tave lydėtų, ir eime drauge į Ptolemaidę. Aš tau ją perduosiu kartu su kitomis tvirtovėmis ir likusia kariuomene bei visais pareigūnais. Tada žygiuosiu namo. Iš tikrųjų tam čia ir esu“.

⁴⁶ Jonatanas juo patikėjo ir darė, ką jis pasiūlė. Paleido savo kareivius, ir jie nuėjo namo į Judo kraštą. ⁴⁷ Pasilikęs su savimi tris tūkstančius vyrų, iš jų du tūkstančius paliko Galilėjoje, o vienas tūkstantis liko jo palydai. ⁴⁸ Tačiau, vos Jonatanui įėjus į Ptolemaidę, gyventojai uždarė savo miesto vartus, suėmė jį, o visus su juo atėjusius išžudė kalaviju. ⁴⁹ Be to, Tryfonas išsiuntė pėstininkų ir raitininkų dalinius į Galilėją ir Didžiąją lygumą,^[i4] kad sunaikintų visus Jonatano kareivius. ⁵⁰ Tačiau jie, manydami, kad Jonatanas buvo suimtas ir žuvo drauge su visa savo palyda, drąsino vieni kitus ir tankia gretų rikiuote metėsi į mūšį. ⁵¹ Jų priešai, matydami, kad jie buvo pasirengę kovoti lig mirties, pasitraukė. ⁵² Žydų kareiviai tad saugiai sugrįžo į Judo kraštą. Iš tikrųjų, didžios baimės apimti, jie raudojo Jonatano ir jo palydos vyrų. Visas Izraelis išgyveno didelį gedulą.

⁵³ Visos aplinkinės tautos stengėsi juos sunaikinti. „Jie nebeturi nei vado, nei sąjungininko, – jos sakė, – dabar tad eikime su jais kariauti. Ištrinsime iš žmonijos net jų atminimą“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>