Dovydo tautos surašymas

^1 [i1]Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir pakurstė Dovydą suskaičiuoti Izraelio žmones. ² Taigi Dovydas tarė Joabui ir kariuomenės vadams: „Eikite, suskaičiuokite Izraelio žmones nuo Beer-Šebos iki Dano ir praneškite man, kad žinočiau jų skaičių“. ³ Bet Joabas atsakė: „Tepadaugina VIEŠPATS savo tautos skaičių šimteriopai! Mano viešpatie karaliau, argi nėra jie visi mano valdovo pavaldiniai? Kam gi to reikia mano viešpačiui? Kodėl jis turėtų užtraukti Izraeliui kaltę?“ ⁴ Tačiau karaliaus įsakymas Joabui nusvėrė. Joabas tad išvyko ir, apėjęs visą Izraelį, sugrįžo į Jeruzalę. ⁵ Joabas pranešė Dovydui žmonių skaičių. Visame Izraelyje buvo vienas milijonas šimtas tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo, o Jude keturi šimtai septyniasdešimt tūkstančių vyrų, pajėgių imtis kalavijo. ⁶ Bet Levio ir Benjamino giminių jis neįtraukė į skaičių, nes karaliaus įsakymas Joabui kėlė pasibaisėjimą. ⁷ Šis dalykas Dievo akyse buvo nemalonus, ir už tai jis ištiko Izraelį.

Maras ir Dievo gailestingumas

⁸ Dovydas tarė Dievui: „Aš sunkiai nusidėjau tai darydamas, bet dabar atleisk, maldauju, savo tarnui kaltę, nes aš pasielgiau labai neišmintingai“. ⁹ VIEŠPATS kalbėjo Dovydo regėtojui Gadui, tardamas: ¹⁰ „Eik ir sakyk Dovydui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: tau siūlau tris bausmes, pasirink vieną iš jų, ir aš ja tave ištiksiu'“ ¹¹ Taigi Gadas, nuėjęs pas Dovydą, jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Rinkis, ką nori: ¹² arba badą per trejus metus, arba trijų mėnesių bėgimą nuo priešininkų, kai priešų kalavijas nuolat tau už nugaros, arba tris dienas VIEŠPATIES kalavijo: maro krašte, naikinančio VIEŠPATIES angelo visoje Izraelio žemėje'. Nūn pasvarstyk, kokį atsakymą turiu parnešti tam, kuris mane atsiuntė“. ¹³ Tada Dovydas tarė Gadui: „Aš labai kenčiu! Leisk, maldauju, man pulti į VIEŠPATIES rankas, nes jo gailestingumas yra labai didelis, bet neleisk man įpulti į žmonių rankas“.

¹⁴ Taigi VIEŠPATS siuntė Izraeliui marą, ir Izraelyje krito septyniasdešimt tūkstančių žmonių. ¹⁵ Dievas pasiuntė ir į Jeruzalę angelą jos sunaikinti, bet kai tas ėmėsi ją naikinti, VIEŠPATS pažvelgė į ją ir pagailėjo tokios nelaimės ištiktos. Naikinančiajam angelui jis tarė: „Gana! Sulaikyk ranką!“ VIEŠPATIES angelas tuomet stovėjo prie Ornano Jebusito^[i2] klojimo. ¹⁶ Pakėlęs akis, Dovydas pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį tarp dangaus ir žemės, o jo rankoje buvo iš makšties ištrauktas kalavijas ištiestas virš Jeruzalės. Tada Dovydas ir seniūnai, apsivilkę ašutine, puolė kniūbsti. ¹⁷ O Dovydas tarė Dievui: „Argi ne aš vienas daviau įsakymą suskaičiuoti žmones? Aš vienas esu kaltas ir baisiai nedorai pasielgiau. Bet šie, tavo kaimenė, ką jie padarė? Maldauju, VIEŠPATIE, mano Dieve, tekrinta tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų, bet apsaugok savo tautą nuo maro!“

Pastatomas aukuras

¹⁸ Tada VIEŠPATIES angelas paliepė Gadui pasakyti Dovydui, kad jis nueitų ir pastatytų aukurą Ornano Jebusito klojime. ¹⁹ Dovydas tad nuėjo pagal Gado žodį, kurį jis buvo perdavęs jam VIEŠPATIES vardu. ²⁰ Ir Ornanas atsigręžė, ir pamatė angelą; su juo esantys jo keturi sūnūs pasislėpė. Ornanas toliau kūlė kviečius. ²¹ Dovydas atėjo pas Ornaną. Ornanas pakėlė akis ir pamatė Dovydą. Išėjęs iš klojimo, jis puolė kniūbsčia ant žemės Dovydui po kojų. ²² Dovydas Ornanui tarė: „Parduok man klojimo vietą, kad galėčiau pastatyti joje aukurą VIEŠPAČIUI. Parduok jį man už visą kainą, idant maras būtų nugręžtas nuo žmonių“. ²³ Ornanas Dovydui atsakė: „Imk jį. Tedaro viešpats karalius, kas gera jo akyse! Štai aš duodu jaučius deginamajai aukai, kūlimo vežėčias malkoms ir kviečių grūdų atnašai. Visa tai dovanoju!“ – ²⁴ „Ne, – Dovydas tarė Ornanui, – aš turiu juos pirkti už visą kainą. Aš neatnašausiu VIEŠPAČIUI, kas tau priklauso, ir neaukosiu deginamųjų atnašų, kurios man nieko nekainuoja“. ²⁵ Taigi Dovydas užmokėjo šešis šimtus sidabrinių šekelių pagal svorį^[i3] už vietą. ²⁶ Ten Dovydas pastatė VIEŠPAČIUI aukurą ir atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas. Jis šaukėsi VIEŠPATIES, o šis atsakė ugnimi iš dangaus ant deginamosios aukos aukuro. ²⁷ VIEŠPATS įsakė angelui sugrąžinti savo kalaviją į makštį.

²⁸ Tuomet Dovydas, matydamas, kad VIEŠPATS prie Ornano Jebusito klojimo jo išklausė, ten atnašavo savo aukas. ²⁹ Mat tuomet VIEŠPATIES Padangtė, kurią Mozė buvo padaręs dykumoje, ir deginamosios aukos aukuras buvo Gibeono aukštumų alke. ³⁰ Bet Dovydas negalėjo nueiti prie jos VIEŠPATIES pagarbinti, nes VIEŠPATIES angelo kalavijo baimė buvo jį apėmusi.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>