| 1 Kr 19 | Įžeidžiami Dovydo pasiuntiniai 1 [i1]Po kiek laiko mirė amoniečių karalius Nahašas, ir jo sūnus tapo karaliumi jo vietoje. 2 Dovydas sau sakė: „Aš turiu būti ištikimai geras Nahašo sūnui Hanūnui, nes jo tėvas buvo man ištikimai geras“. Dovydas tad išsiuntė pasiuntinius pareikšti užuojautos dėl jo tėvo. 3 Dovydo dvariškiams atvykus į amoniečių kraštą pas Hanūną jo paguosti, amoniečių didžiūnai Hanūnui kalbėjo: „Nejau tu manai, kad Dovydas pas tave atsiuntė guodėjus, norėdamas tavo tėvą pagerbti? Argi jo dvariškiai neatėjo pas tave ištirti, kelti maišto ir iššnipinėti krašto?“ 4 Hanūnas tad suėmė Dovydo dvariškius ir, nuskutęs jiems barzdas bei nukirpęs pusę jų drabužių iki šlaunų, išsiuntė atgal. 5 Ir jie išvyko. Kai Dovydui buvo apie tuos vyrus pranešta, jis nusiuntė kitus jų pasitikti, nes tie vyrai jautėsi labai įžeisti. Karalius paliepė: „Pabūkite Jeriche, kol jums ataugs barzdos. Tada sugrįžkite“. Pirmasis žygis prieš amoniečius 6 Amoniečiai suprato, kad jie užsitraukė Dovydo pyktį. Hanūnas ir amoniečiai pasiuntė tūkstantį sidabrinių talentų pasamdyti kovos vežimams ir raiteliams iš Aram- Naharajimų, iš Aram-Maakos ir iš Zobos. 7 Jie pasamdė trisdešimt du tūkstančius kovos vežimų ir Maakos karalių su jo kariuomene. Jis atžygiavo ir pasistatė stovyklą priešais Medebą. Ir amoniečiai buvo pašaukti prie ginklų iš savo miestų, ir jie atėjo kovoti. 8 Tai sužinojęs, Dovydas pasiuntė Joabą ir visą kariuomenę su galiūnais. 9 Amoniečiai išėjo ir sustojo į kovos gretas prie įėjimo į miestą, o atėjusieji karaliai buvo atskirai atvirame lauke. 10 Joabas matė, kad kovos rikiuotė buvo prieš jį ir iš priekio, ir už nugaros. Jis tad, surinkęs būrį iš rinktinių Izraelio vyrų, išrikiavo juos prieš aramėjus, 11 o likusius kareivius, pavedęs vadovauti savo broliui Abišajui, sustatė į kovos rikiuotę prieš amoniečius. 12 Jis tarė: „Jeigu aramėjai bus stipresni už mane, tu ateisi į pagalbą, bet jeigu amoniečiai bus stipresni už tave, aš ateisiu tau padėti. 13 Būk narsus! Būkime ryžtingi dėlei savo tautos ir dėlei mūsų Dievo miestų! Tedaro VIEŠPATS, kas yra gera jo akyse!“ 14 Taigi Joabas ir su juo buvusieji kareiviai žengė pirmyn į mūšį su aramėjais. Tie nuo jo bėgo. 15 Amoniečiai, matydami, kad aramėjai bėga, irgi bėgo nuo Joabo brolio Abišajo, traukdamiesi į miestą. Tada Joabas sugrįžo į Jeruzalę. Pergalė prieš amoniečius 16 Aramėjai, matydami, kad jie Izraelio nugalėti, išsiuntė pasiuntinius atvesti aramėjų, gyvenusių anapus Eufrato. Jų vadas buvo Hadadezerio kariuomenės galva Šofachas. 17 Apie tai buvo pranešta Dovydui. Jis, sutelkęs visą Izraelį, perėjo Jordaną, nužygiavo jų link ir išsirikiavo mūšiui su jais. Dovydui išsirikiavus mūšiui su aramėjais, jie kovojo su juo. 18 Bet aramėjai buvo priversti bėgti nuo Izraelio. Dovydas nukovė septynis tūkstančius aramėjų kovos vežimų vežėjų ir keturiasdešimt tūkstančių pėstininkų. Nukovė taip pat ir jų kariuomenės vadą Šofachą. 19 Hadadezeriui pavaldūs karaliai, pamatę, kad juos Izraelis nugalėjo, padarė taiką su Dovydu ir tapo jam pavaldūs. Tada aramėjai nebenorėjo daugiau amoniečių gelbėti. |
