Natano pranašavimas

^1 [i1]Atsitiko, kad, Dovydui įsikūrus savo rūmuose, pranašui Natanui Dovydas tarė: „Štai aš gyvenu kedro rūmuose, o VIEŠPATIES Sandoros Skrynia yra po palapinės dangomis“. – ² „Daryk visa, ką turi širdyje, – Natanas atsakė Dovydui, – nes Dievas yra su tavimi“.

^3 [i2]Bet tą pačią naktį Dievo žodis atėjo Natanui, tardamas: ⁴ „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: Namų man gyventi tu nestatysi. ⁵ Juk aš negyvenau Namuose nuo to laiko, kai išvedžiau Izraelį, iki šios dienos, bet ėjau iš palapinės į palapinę ir iš vienos Padangtės į kitą. ⁶ Klajodamas kartu su visu Izraeliu, ar aš prikaišiojau kuriam nors Izraelio teisėjų, kuriems įsakiau ganyti mano tautą, klausdamas: kodėl nepastatėte man kedro Namų?' ⁷ Dabar tad pasakyk mano tarnui Dovydui: 'Taip kalbėjo Galybių VIEŠPATS: aš paėmiau tave iš ganyklų, nuo avių kaimenės, būti mano tautos Izraelio valdovu; ⁸ aš buvau su tavimi visur, kur tik ėjai, ir pašalinau visus tavo priešus tau iš kelio. Be to, aš padarysiu tavo vardą taip garsų, kaip didžiūno vardą žemėje. ⁹ O savo tautai Izraeliui paskirsiu vietą ir pasodinsiu juos tvirtai, idant joje saugiai gyventų ir nebebūtų varginami. Nedori žmonės daugiau jų nebeengs, kaip praeityje, ¹⁰ nuo to laiko, kai paskyriau savo tautai Izraeliui teisėjus. Aš duosiu tau ramybę nuo visų tavo priešų'.

Be to, aš tau sakau, kad VIEŠPATS pastatys tau namus. ¹¹ 'Kai pasibaigs tavo dienos ir nueisi savo protėvių keliu, aš pakelsiu tavo vietoje įpėdinį, vieną iš tavo sūnų, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. ¹² Jis pastatys man Namus, o aš palaikysiu jo sostą amžiną. ¹³ Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus, bet savo ištikimos meilės nuo jo neatimsiu, kaip atėmiau ją nuo tavo pirmtakūno. ¹⁴ Aš įsodinsiu jį savo Namuose bei savo karalystėje amžinai, kad jo sostas būtų tvirtas amžinai'“.

¹⁵ Visus šiuos žodžius ir visą šį regėjimą Natanas tiksliai perdavė Dovydui.

Dovydo malda

¹⁶ Tada Dovydas nuėjo ir atsisėdo VIEŠPATIES akivaizdoje, tardamas: „Kas aš, VIEŠPATIE Dieve, ir kas mano namai, kad tu mane taip toli atvedei? ¹⁷ Bet ir tai buvo per maža tavo akyse, Dieve, nes tu esi kalbėjęs apie savo tarno namus ir tolimoje ateityje. Tu laikai mane įžymiu žmogumi, VIEŠPATIE Dieve. ¹⁸ Ką daugiau gali Dovydas pridėti prie tavo tarno pagerbimo? Tu savo tarną pažįsti! ¹⁹ Tu, VIEŠPATIE, savo širdies polėkiu padarei savo tarnui nuostabių dalykų ir apreiškei šiuos nepaprastus darbus. ²⁰ VIEŠPATIE, nėra nė vieno kaip tu, nėra kito Dievo, išskyrus tave, kaip mes visad esame girdėję. ²¹ Ar yra kita tauta kaip Izraelis, tokia ypatinga žemėje tauta, kurios Dievas atėjo atpirkti kaip savo tautos, laimėdamas sau vardą dideliais ir nuostabiais darbais, pašalindamas tautas nuo kelio savo tautai, kurią atpirkai iš Egipto? ²² Tu pasidarei savo tautą Izraelį, amžinai ypatingą tautą; ir tu, VIEŠPATIE, tapai jų Dievu.

²³ Dabar tad, VIEŠPATIE, tebūna amžinai tvirtas tavo pažadas, kurį apreiškei apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, ką esi pažadėjęs. ²⁴ Tebūna jis tvirtas, kad tavo vardas būtų amžinai šlovinamas šiais žodžiais: 'Galybių VIEŠPATS yra Izraelio Dievas'. Tebūna tvirti tavo tarno namai tavo akivaizdoje! ²⁵ Dėl to, kad tu, mano Dieve, apreiškei savo tarnui, jog pastatysi jam namus, tavo tarnas išdrįso taip melstis tau. ²⁶ Taip, VIEŠPATIE, tu tikrai esi Dievas, ir tu davei savo tarnui šį dosnų pažadą. ²⁷ Negana to! Tu teikeisi palaiminti savo tarno namus, kad jie būtų amžinai tavo akivaizdoje. Kadangi tu, VIEŠPATIE, juos palaiminai, jie bus palaiminti amžinai“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>