1 Dievo Skrynią įnešus ir padėjus palapinėje, kurią Dovydas buvo jai pastatęs, buvo atnašautos deginamosios aukos ir bendravimo atnašos. 2 Pabaigęs atnašauti deginamąsias aukas ir bendravimo atnašas, Dovydas palaimino žmones VIEŠPATIES vardu 3 ir padalijo visiems izraeliečiams, kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, po kepalą duonos, po gabalą jautienos ir po razinų paplotį. Levitų Skrynios tarnyba 4 [i1]Be to, jis paskyrė iš levitų tarnus prie Skrynios, kad maldautų, dėkotų ir šlovintų VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą. 5 Asafas buvo jų galva, Zecharijas jo pavaduotojas, Jeielis, Šemiramotas, Jehielis, Matitijas, Eliabas, Benajas, Obed-Edomas ir Jeielis – su arfomis ir lyromis; Asafas turėjo skambinti cimbolais, 6 o kunigai Benajas ir Jehazielis buvo nuolatiniai Sandoros Dievo Skrynios trimitininkai. 7 Tuomet Dovydas pirmą kartą pavedė Asafui ir jo broliams duoti šlovę VIEŠPAČIUI. 8 [i2]„Dėkokite VIEŠPAČIUI, šaukitės jo vardo, skelbkite jo darbus tautoms! 9 Giedokite jam, šlovinkite jį giesme, pasakokite apie jo nuostabius darbus! 10 Didžiuokitės jo šventu vardu; tedžiūgauja širdis tų, kurie ieško VIEŠPATIES. 11 Pasitikėkite VIEŠPAČIU ir jo galybe, be paliovos jo veido ieškokite! 12 Atsiminkite, kokius nuostabius darbus jis yra padaręs, kokius ženklus ir kokius nuosprendžius jis yra davęs, 13 jūs, Izraelio, jo tarno, palikuonys, Jokūbo vaikai, jo išrinktieji! 14 Jis, VIEŠPATS, yra mūsų Dievas; visoje žemėje galioja jo žodžiai. 15 Atsiminkite per amžius jo sandorą, pažadą, duotą tūkstančiui kartų, 16 sandorą, kurią jis sudarė su Abraomu, prisiekė Izaokui 17 ir patvirtino įstatu Jokūbui – Izraeliui, kaip amžiną sandorą, tardamas: 18 'Tau duosiu Kanaano kraštą, kaip jums paskirtą paveldą'. 19 Tada buvote negausūs, tik saujelė, tiktai keleiviai, 20 klajojantys iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą. 21 Niekam jis neleido jų engti, dėlei jų barė karalius, 22 tardamas: 'Nelieskite mano pateptųjų, neužgaukite mano pranašų!' 23 Giedokite VIEŠPAČIUI, visa žeme, skelbkite jo pergalę per dienų dienas! 24 Pasakokite apie jo šlovę tautoms, apie jo nuostabius darbus visiems žmonėms. 25 Nes didis yra VIEŠPATS ir be galo šlovintinas; šiurpulingesnis, negu visi kiti dievai. 26 Nes visi tautų dievai yra tik stabai, o VIEŠPATS padarė dangų. 27 Jo priekyje eina garbė ir didybė; jo buveinėje yra jėga ir džiaugsmas. 28 Pripažinkite VIEŠPAČIUI, tautų šeimos, pripažinkite VIEŠPAČIUI garbę ir jėgą! 29 Teikite VIEŠPAČIUI jo vardo garbę, imkite atnašą ir eikite pas jį, garbinkite VIEŠPATĮ, šventą ir didį! 30 Drebėk prieš jį, visa žeme! Iš tikro tvirtai stovi pasaulis; niekad nebus pajudintas. 31 Tesilinksmina dangus, tedžiūgauja žemė, tesako tautos: 'VIEŠPATS yra karalius!' 32 Jūra ir visa, kas joje, teūžauja, laukai ir visa, kas juose, tedžiūgauja! 33 Visi miško medžiai iš džiaugsmo teošia VIEŠPAČIUI, nes jis ateina valdyti žemės. 34 Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras; nes amžina jo ištikima meilė! 35 Sakykite: 'Gelbėk mus, Dieve, mūsų išganytojau! Surink mus ir išvaduok mus iš tautų, kad dėkotume tavo šventajam vardui ir džiūgautume tavo šlovėje. 36 Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, nuo amžių per amžius!“ Tada visi žmonės tarė: „Amen!“ ir šlovino VIEŠPATĮ. 37 Dovydas paliko ten prie VIEŠPATIES Sandoros Skrynios Asafą bei jo brolius nuolatinei tarnybai prie Skrynios pagal kasdienius nuostatus, 38 taip pat ir Obed-Edomą drauge su jo šešiasdešimt aštuoniais broliais. Jedutūno sūnus Obed-Edomą ir Hosą paliko vartų sargais. 39 Bet kunigui Zadokui ir jo broliams kunigams jis įsakė, kad jie pasiliktų prie VIEŠPATIES Padangtės, kuri buvo aukštumų alke Gibeone,[i3] 40 atnašauti VIEŠPAČIUI nuolatinių ryto ir vakaro deginamųjų aukų ant deginamųjų atnašų aukuro pagal visa, kas įsakyta Izraeliui VIEŠPATIES duotame įstatyme. 41 Su jais buvo Hemanas, Jedutūnas ir kiti rinktiniai vyrai, pagal vardus paskirti išreikšti padėką VIEŠPAČIUI, nes jo ištikima meilė yra amžina. 42 Hemanas ir Jedutūnas turėjo su savimi trimitus bei cimbolus groti ir muzikos instrumentus šventajai giesmei pritarti. O Jedutūno sūnūs buvo paskirti vartų sergėti. 43 Tada visi žmonės išsiskirstė, kiekvienas į savo namus; ir Dovydas nuėjo namo savo šeimynos palaiminti. | 
