¹ Tada Dovydas pasitarė su tūkstantininkais ir šimtininkais; iš tikrųjų su visais vadais. ² Visai Izraelio bendrijai Dovydas tarė: „Jeigu jums atrodo gera ir jeigu tokia yra VIEŠPATIES, mūsų Dievo, valia, pasiųskime žodį visur mūsų likusioms giminėms per visas Izraelio žemes, įskaitydami kunigus ir levitus miestuose su ganyklomis, kad jie sueitų pas mus. ³ Tada vėl parsineškime savo Dievo Skrynią, nes per visas Sauliaus dienas mes nekreipėme į ją dėmesio“. ⁴ Visa bendrija sutiko tai padaryti, nes šis dalykas patiko visiems žmonėms.

⁵ Dovydas tad sušaukė visą Izraelį nuo Šihoro^[i1] Egipte iki Lebo- Hamato^[i2] parnešti Dievo Skrynios iš Kirjat-Jearimų. ⁶ Dovydas ir visas Izraelis nukilo į Baalą – Kirjat-Jearimus, priklausančius Judui, parnešti iš ten Dievo Skrynios, vadinamos jo vardu „VIEŠPATS, sėdintis kerubų soste“. ⁷ Jie gabeno Dievo Skrynią naujame vežime iš Abinadabo namų, Uza ir Ahio'as vadeliojo, ⁸ o Dovydas ir visas Izraelis šoko Dievo akivaizdoje, iš visų jėgų giedojo, pritardami lyromis, arfomis, būgneliais su žvangučiais, cimbolais ir trimitais.

⁹ Jiems pasiekus Chidono^[i3] klojimą, Uza ištiesė ranką paremti Skrynios, nes jaučiai kluptelėjo. ¹⁰ VIEŠPATS užpyko ant Uzos ir ištiko jį mirtimi, nes jis padėjo ranką ant Skrynios. Ten Dievo akivaizdoje jis mirė. ¹¹ Dovydas susirūpino dėl to, kad VIEŠPATS buvo pratrūkęs pykčiu ant Uzos. Užtat ta vieta ir yra iki šios dienos vadinama Perez-Uza^[i4]. ¹² Tą dieną Dovydas pajuto Dievo baimę. „Kaip aš galiu parsinešti Dievo Skrynią?“ – jis tarė.

¹³ Dovydas tad nepargabeno Skrynios su savimi į Dovydo miestą, bet nusiuntė ją į Obed-Edomo Gatiečio namus. ¹⁴ Dievo Skrynia išbuvo Obed-Edomo šeimos namuose tris mėnesius, ir VIEŠPATIES palaima lydėjo Obed-Edomo šeimyną bei visa, ką jis turėjo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>