Himnas meilei 0 (31 b) Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią: 1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.[i1] 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. 4 [i2]Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. 11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. 12 Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. 13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. | 
