Žygis prieš Ramot-Gileadą

^1 [i1]Treji metai praėjo be karo tarp Aramo ir Izraelio. ² Bet trečiais metais Judo karalius Jehošafatas atvyko pas Izraelio karalių. ³ Izraelio karalius tarė savo dvariškiams: „Argi jūs nežinote, kad Ramot-Gileadas mums priklauso, o tačiau mes nieko nedarome, kad jį atsiimtume iš Aramo karaliaus rankos“. ⁴ Jis klausė Jehošafato: „Ar žygiuosi su manimi į mūšį prie Ramot-Gileado?“ – „Aš darysiu, ką tu darysi, – atsakė Jehošafatas, – mano kareiviai yra tavo kareiviai, mano arkliai yra tavo arkliai“.

Netikri pranašai žada pergalę

^5 [i2]Bet Jehošafatas dar paprašė Izraelio karalių: „Pirma prašyčiau atsiklausti VIEŠPATIES žodžio“. ⁶ Tada Izraelio karalius, surinkęs pranašus, apie keturis šimtus vyrų, jiems tarė: „Ar man žygiuoti į mūšį prieš Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ – „Žygiuok, – jie atsakė, – nes VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“. ⁷ Bet Jehošafatas paklausė: „Ar nėra čia jokio kito pranašo, kurio galėtume atsiklausti?“ ⁸ Izraelio karalius Jehošafatui atsakė: „Dar yra vienas, per kurį mes galėtume atsiklausti VIEŠPATIES, – Imlos sūnus Mikajas, bet aš jo nekenčiu, nes jis nepranašauja man niekad gero, vien tik nelaimę“. – „Tenekalba taip karalius“, – tarė Jehošafatas. ⁹ Tada Izraelio karalius pasišaukė vieną pareigūną ir jam įsakė: „Tučtuojau atvesk Imlos sūnų Mikają“.

¹⁰ Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas sėdėjo kiekvienas savo soste, apsirengę karališkais drabužiais, klojimo aikštėje prie įėjimo į Samarijos vartus, o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje. ¹¹ Chenaanos sūnus Zedekijas pasidarė sau geležinius ragus ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Su jais badysi aramėjus, kol jie bus sunaikinti'“. ¹² Visi pranašai pranašavo panašiai ir sakė: „Žygiuok prieš Ramot-Gileadą, ir tebūna tavo žygis sėkmingas! VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas!“

Pranašas Mikajas pranašauja pralaimėjimą

¹³ Pasiuntinys, kuris buvo nuėjęs pašaukti Mikajo, jam kalbėjo: „Štai pranašų žodžiai yra vieningai palankūs karaliui. Tebūna tavo žodis panašus į jų visų žodį. Kalbėk palankiai!“ – ¹⁴ „Kaip gyvas VIEŠPATS, – atsakė Mikajas, – kalbėsiu tik tai, ką VIEŠPATS man sako“.

¹⁵ Jam atėjus pas karalių, karalius paklausė: „Mikajau, ar žygiuosime prieš Ramot-Gileadą į mūšį, ar susilaikysime?“ – „Žygiuok, ir tebūna tavo žygis sėkmingas, – jis atsakė, – VIEŠPATS atiduos jį karaliui į rankas“. ¹⁶ Bet karalius jam tarė: „Kiek kartų turiu tave prisaikdinti, kad sakytum man tiesą VIEŠPATIES vardu?“ ¹⁷ Tada Mikajas tarė:

„Aš mačiau visą Izraelį,

išblaškytą kalnuose, kaip avis be piemens.

O VIEŠPATS kalbėjo: 'Jie neturi šeimininko;

teeina kiekvienas į savo namus ramybėje'“.

¹⁸ „Argi aš tau nesakiau, – tarė Izraelio karalius Jehošafatui, – kad jis nepranašaus apie mane nieko palankaus, bet tik nelaimę?“

^19 [i3]Mikajas tęsė: „Todėl klausykis VIEŠPATIES žodžio: aš mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, visai dangaus galybei stovint šalia jo dešinėje ir kairėje. ²⁰ VIEŠPATS paklausė: 'Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot-Gileado?' Tada vienas kalbėjo vienaip, o kitas kitaip, ²¹ kol priėjo viena dvasia ir, atsistojusi prieš VIEŠPATĮ, tarė: 'Aš jį sugundysiu'. – ²² 'Kaip?' – paklausė VIEŠPATS. Ji atsakė: 'Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų burnoje'. Tada VIEŠPATS tarė: 'Tu jį suviliosi, ir tau pasiseks. Išeik ir padaryk!' ²³ Taigi štai VIEŠPATS įdėjo melagę dvasią į šių visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų VIEŠPATS kalbėjo tau apie nelaimę“.

²⁴ Paskui Chenaanos sūnus, priėjęs prie Mikajo, davė jam į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES dvasia perėjo iš manęs su tavimi kalbėti?“ ²⁵ Mikajas atsakė: „Sužinosi tą dieną, kai bandysi pasislėpti, eidamas iš kambario į kambarį“. ²⁶ Tada Izraelio karalius įsakė: „Imkite Mikają ir perduokite jį miesto valdytojui Amonui ir karaliaus sūnui Joašui. ²⁷ Sakykite: 'Taip kalbėjo karalius: uždarykite šį vyrioką į kalėjimą ir maitinkite jį tik duona ir vandeniu, kol aš ramybėje^[i4] sugrįšiu'“. ²⁸ Mikajas tarė: „Jeigu ramybėje sugrįši, VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis pridūrė: „Klausykitės jūs, visos tautos!“...

Ahabas žūva prie Ramot-Gileado

²⁹ Izraelio karalius ir Judo karalius Jehošafatas tad nužygiavo į Ramot-Gileadą. ^30 [i5]Jehošafatui Izraelio karalius tarė: „Eidamas į mūšį, aš būsiu persirengęs, bet tu vilkėk savo drabužiais“. Taigi Izraelio karalius persirengė ir išėjo į mūšį. ³¹ O Aramo karalius buvo įsakęs trisdešimt dviem savo kovos vežimų vadams: „Nekovokite nė su vienu menku ar stipriu, bet tiktai su Izraelio karaliumi“. ³² Pamatę Jehošafatą, kovos vežimų vadai sau tarė: „Tai tikrai yra Izraelio karalius“. Jie tad pasisuko su juo kovoti. Bet Jehošafatui surikus savo kovos šūkį, ³³ kovos vežimų vadai pamatė, kad jis nėra Izraelio karalius, ir liovėsi jį persekioti. ³⁴ Tačiau vienas vyras įtempė iš akies savo lanką ir pataikė netyčiomis į Izraelio karalių tarp šarvų sandūrų. Jis tad savo vežėjui tarė: „Suk atgal ir išvežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas“. ³⁵ Mūšis siautė visą dieną, o karalius stovėjo paremtas kovos vežime, atgręžtas į aramėjus. Kraujas iš žaizdos tekėjo į kovos vežimo įdubą; vakarop jis numirė. ³⁶ Saulei leidžiantis nuskambėjo stovykloje: „Kiekvienas į savo miestą! Kiekvienas į savo kraštą!“

³⁷ Karalius mirė ir buvo parvežtas į Samariją; karalius buvo palaidotas Samarijoje. ³⁸ Kovos vežimas buvo nuplautas prie Samarijos tvenkinio; šunys laižė jo kraują ir kekšės plovėsi,^[i6] pagal žodį, kurį buvo ištaręs VIEŠPATS.

³⁹ Kiti Ahabo darbai – visa, ką jis darė: pastatyti dramblio kaulo rūmai^[i7] ir visi miestai, kuriuos jis įkūrė, – argi nėra aprašyti Izraelio karalių Metraščių knygoje? ⁴⁰ Ahabas užmigo su savo protėviais, ir jo sūnus Ahazijas tapo karaliumi jo vietoje.

Jehošafato karaliavimas Judo karalystėje

⁴¹ Asos sūnus Jehošafatas tapo Judo karaliumi ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais. ⁴² Jehošafatas buvo trisdešimt penkerių metų, kai pradėjo karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje dvidešimt penkerius metus. Jo motinos vardas buvo Azuba, Šilhio duktė. ⁴³ Viskuo jis artimai sekė savo tėvo pėdomis ir nuo jų nenukrypo, darydamas, kas dora VIEŠPATIES akyse. ⁴⁴ Tačiau aukštumų alkai nebuvo išnaikinti; žmonės vis dar aukodavo atnašas ir atnašaudavo smilkalus aukštumų alkuose. ⁴⁵ Be to, sudarė taiką su Izraelio karaliumi.

⁴⁶ O kiti Jehošafato darbai, jo parodyta drąsa ir kaip jis kariavo, – argi nėra aprašyti Judo karalių Metraščių knygoje? ⁴⁷ Jis išnaikino liekanas šventovių kekšių, kurie dar buvo užsilikę krašte jo tėvo Asos dienomis.

^48 [i8]Edome nebuvo karaliaus, bet laikinas valdytojas. ⁴⁹ Jehošafatas pastatė Taršišo laivų plaukti į Ofyrą aukso, bet jie neplaukė, nes laivai buvo sunaikinti Ezion-Geberyje. ⁵⁰ Ahabo sūnus Ahazijas pasiūlė Jehošafatui: „Teplaukia laivuose mano tarnai drauge su tavo tarnais“, – bet Jehošafatas nesutiko. ⁵¹ Jehošafatas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas su savo protėviais jo tėvo Dovydo mieste, o jo sūnus Jehoramas tapo karaliumi jo vietoje.

Izraelio karalius Ahazijas

⁵² Ahabo sūnus Ahazijas tapo Izraelio karaliumi Samarijoje septynioliktaisiais Judo karaliaus Jehošafato metais ir karaliavo Izraelyje dvejus metus. ⁵³ Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse, ėjo savo tėvo bei motinos pėdomis ir pėdomis Nebato sūnaus Jeroboamo, įtraukusio Izraelį į nuodėmę. ⁵⁴ Jis tarnavo Baalui ir jį garbino; jis pykdė VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą, lygiai kaip buvo daręs jo tėvas.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>