Nabotas atsisako parduoti vynuogyną

^1 [i1]Nuo to praėjo šiek tiek laiko. Kadangi Nabotas Jezrėelietis turėjo vynuogyną Jezrėelyje, šalia Samarijos karaliaus Ahabo rūmų, ² Ahabas kalbėjo Nabotui: „Duok man savo vynuogyną, kad galėčiau turėti sau daržą, nes jis yra kaip tik šalia mano rūmų. Už jį tau duosiu geresnį vynuogyną arba, jeigu tau patinka, sumokėsiu jo kainą pinigais“. ³ Bet Nabotas Ahabui atsakė: „Saugok Dieve! VIEŠPATS draudžia man duoti tau protėvių paveldą“. ⁴ Ahabas parėjo namo prislėgtas ir niūrus dėl atsakymo, kurį jam buvo davęs Nabotas Jezrėelietis: „Aš neatiduosiu tau, ką esu paveldėjęs iš savo tėvų“. Atsigulęs į savo lovą, nugręžė veidą į sieną ir nieko nevalgė.

Ahabas ir Jezabelė

^5 [i2]Jo žmona Jezabelė atėjo pas jį ir klausė: „Kodėl esi taip prislėgtas, kad net valgyti nenori?“ ⁶ Jis tad jai papasakojo: „Kadangi aš kalbėjau su Nabotu Jezrėeliečiu ir jam sakiau: 'Parduok man savo vynuogyną už pinigus, arba, jeigu tau patinka, duosiu tau už jį kitą vynuogyną', – bet jis atsakė: 'Aš savo vynuogyno tau neduosiu!'“ ⁷ Jo žmona Jezabelė jam tarė: „Nūn yra tau metas pasirodyti Izraelio karaliumi. Kelkis, ko nors pavalgyk ir būk linksmas. Aš tau duosiu Naboto Jezrėeliečio vynuogyną“.

Nabotas nužudomas

^8 [i3]Parašiusi laiškus Ahabo vardu, juos užantspaudavo jo žiedu ir pasiuntė seniūnams bei didikams, gyvenantiems su Nabotu jo mieste. ⁹ Laiškuose ji rašė: „Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą pirmoje sueigos vietoje. ¹⁰ Priešais jį pasodinkite du vyrus – niekšus, tepaliudija jie prieš jį, tardami: 'Tu keikei Dievą ir karalių'. Tada išveskite jį ir užmuškite akmenimis“. ¹¹ Miesto vyrai – seniūnai ir didikai, gyvenantieji mieste – darė, kaip Jezabelė buvo jiems nurodžiusi. ¹² Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą pirmoje sueigos vietoje. ¹³ Tada atėjo tie du niekšai ir atsisėdo priešais jį. Niekšai žmonių akivaizdoje paliudijo prieš Nabotą, tardami: „Nabotas keikė Dievą ir karalių“. Nabotas tad buvo išvestas už miesto ir užmuštas akmenimis. ¹⁴ Tada jie pasiuntė žodį Jezabelei: „Nabotas buvo užmuštas akmenimis. Jis mirė“.

¹⁵ Vos išgirdusi, kad Nabotas buvo užmuštas akmenimis ir yra miręs, Jezabelė tarė Ahabui: „Nueik ir pasiimk sau Naboto Jezrėeliečio vynuogyną, kurį jis atsisakė parduoti tau už pinigus, nes Naboto nebėra gyvo. Jis mirė“. ¹⁶ Vos sužinojęs, kad Nabotas yra miręs, Ahabas nuėjo pasiimti Naboto Jezrėeliečio vynuogyno.

Elijas paskelbia Dievo nuosprendį

¹⁷ Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui, tardamas: ¹⁸ „Nueik pasitikti Izraelio karaliaus Ahabo, viešpataujančio Samarijoje. Štai jis Naboto vynuogyne, į kurį yra atėjęs jo pasiimti. ^19 [i4]Jam sakysi: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: užmušei ir dabar pasisavini!' Jam pasakysi: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: toje vietoje, kurioje šunys laižė Naboto kraują, šunys laižys ir tavo kraują'“.

^20 [i5]Ahabas Elijui tarė: „Mane suradai, mano prieše?“ – „Taip, aš suradau tave, – jis atsakė, – kadangi esi pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ²¹ tikėk manimi, užtrauksiu tau nelaimę. Nusikratysiu tavimi, Izraelyje atkirsiu nuo Ahabo vyriškius – vergus ir laisvuosius. ²² Pasielgsiu su tavo namais, kaip pasielgiau su Nebato sūnaus Jeroboamo namais ir Ahijo sūnaus Baašos namais dėl to, kad pykdei mane, vesdamas Izraelį į nuodėmę. ²³ VIEŠPATS kalbėjo taip pat ir apie Jezabelę: 'Šunys ės Jezabelę Jezrėelio lauke'. ²⁴ Kas tik iš Ahabo mirs mieste, tą šunys suės, o kas tik iš jo šeimos mirs atvirame lauke, tą padangių paukščiai suris“.

²⁵ {Iš tikrųjų, niekad nebuvo kito tokio kaip Ahabas, kuris būtų buvęs taip pasidavęs daryti, kas nedora VIEŠPATIES akyse, savo žmonos Jezabelės skatinamas. ²⁶ Jis elgėsi pasibjaurėtinai, eidamas paskui stabus, kaip buvo darę amoriečiai, kuriuos Dievas išvarė prieš izraeliečius.}

Ahabas daro atgailą

²⁷ Išgirdęs šiuos žodžius, Ahabas persiplėšė sau drabužius ir apsivilko ašutine ant nuogo kūno. Jis pasninkavo, miegojo apsivilkęs ašutine ir vaikštinėjo prislėgtas. ²⁸ Tada VIEŠPATIES žodis atėjo Elijui Tišbiečiui: „Ar matei, kaip Ahabas nusižemino prieš mane? Kadangi jis nusižemino prieš mane, aš neužtrauksiu nelaimės jo dienomis. Ant jo namų užtrauksiu nelaimę jo sūnaus dienomis“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>