Paskutiniai Dovydo nurodymai ir mirtis

^1 [i1]Artinantis Dovydo mirties dienai, jis davė savo sūnui Saliamonui nurodymus, tardamas: ² „Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir elkis kaip vyras! ³ Laikykis VIEŠPATIES paliepimų, eidamas jo keliais ir laikydamasis jo įstatų, įsakymų, įsakų ir pamokymų, kaip parašyta Mozės įstatyme, idant tau sektųsi visada, ką tik tu darytum, ir visur, kur tik tu eitum. ⁴ Tada VIEŠPATS įvykdys man duotą pažadą: 'Jeigu tavo palikuonys bus atidūs savo kelyje ir elgsis ištikimai mano akivaizdoje visa savo širdimi ir visa savo gyvastimi, nestigs tau niekad palikuonio Izraelio soste'.

⁵ Be to, tu taip pat žinai, ką man padarė Zerujos sūnus Joabas, kaip jis pasielgė su dviem Izraelio kariuomenės vadais – Nero sūnumi Abneriu ir Jeterio sūnumi Amasa. Jis užmušė juos, taikos metu keršydamas už kraują, kuris buvo išlietas kare, sutepdamas savo juosmens diržą ir savo kojų sandalus. ⁶ Pasielk tad pagal savo išmintį, bet neleisk jo žilai galvai nužengti į Šeolą ramybėje.

⁷ Bet Barzilajo Gileadiečio sūnums rodyk ištikimą meilę, nes taip jie sutiko mane, kai aš bėgau nuo tavo brolio Absalomo. Tebūna jie tarp valgančiųjų prie tavo stalo.

^8 [i2]Tu turi pas save taip pat ir Geros sūnų Šimejį, benjaminaitį iš Bahurimų, apmėčiusį mane baisiais keiksmais tą dieną, kai ėjau į Mahanajimus. Betgi jam atėjus prie Jordano manęs pasitikti, aš prisiekiau jam VIEŠPAČIU: 'Kalaviju tavęs neužmušiu'. ⁹ Nūn tad nelaikyk jo nekaltu, nes esi išmintingas vyras. Tu žinosi, kaip su juo pasielgti ir nusiųsti jo žilą galvą į Šeolą kraujyje“.

¹⁰ Taigi Dovydas užmigo su savo protėviais ir buvo palaidotas Dovydo mieste. ¹¹ Izraelio karaliumi Dovydas buvo per keturiasdešimt metų: Hebrone karaliavo septynerius metus ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus. ¹² Saliamonas tad sėdėjo savo tėvo Dovydo soste, ir jo valdžia buvo įtvirtinta.

Adonijo mirtis

¹³ Hagitos sūnus Adonijas atėjo pas Saliamono motiną Batšebą. „Ar tu ateini taikingai?“ – ji paklausė. „Taikingai“, – jis atsakė. ¹⁴ Tada jis tarė: „Turiu į tave reikalą“. – „Kalbėk“, – ji paliepė. ¹⁵ „Tu žinai, – jis kalbėjo, – kad karalystė man priklausė ir visas Izraelis tikėjosi, kad aš būsiu karaliumi. Bet karalystė perėjo mano broliui, nes ją VIEŠPATS jam skyrė. ¹⁶ O dabar aš turiu į tave vieną prašymą. Neatstumk manęs“. – „Sakyk“, – ji tarė. ^17 [i3]Adonijas kalbėjo: „Prašyčiau pakalbėti su karaliumi Saliamonu, – juk jis tau nieko neatsakys, – kad duotų man žmona šunamietę Abišagą“. ¹⁸ „Gerai, – atsakė Batšeba, – aš pakalbėsiu dėl tavęs su karaliumi“.

¹⁹ Batšeba tad nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti dėl Adonijo. Karalius pakilo jos pasitikti ir jai nusilenkė. Tuomet jis atsisėdo savo soste ir paliepė pastatyti kitą sostą motinai karalienei. Ji atsisėdo jo dešinėje. ²⁰ „Aš turiu į tave vieną mažutį prašymą, – ji tarė, – neatsisakyk man jį įvykdyti“. – „Prašyk, mano motina, – tarė jai karalius, – nes aš tavęs neatstumsiu“. ²¹ Ji tarė: „Tebūna duota šunamietė Abišaga kaip žmona tavo broliui Adonijui“. ²² Karalius Saliamonas savo motinai atsakė: „Kam gi prašai Adonijui šunamietės Abišagos? Prašyk jam ir karalystės! Juk jis yra mano vyresnysis brolis, ir kunigas Abjataras bei Zerujos sūnus Joabas yra jo pusėje“. ²³ Saliamonas prisiekė VIEŠPAČIU, tardamas: „Dievas man tai tepadaro ir tai teprideda, jei už šį sumanymą Adonijas neužmokės savo gyvastimi! ²⁴ Todėl dabar, kaip gyvas VIEŠPATS, kuris paskyrė mane ir pasodino į mano tėvo Dovydo sostą, kuris, kaip buvo pažadėjęs, padarė man namus,^[i4] dar šiandien Adonijas bus nubaustas mirtimi!“ ²⁵ Karalius Saliamonas tad pasiuntė Jehojados sūnų Benają įvykdyti bausmės. Taip Adonijas mirė.

Abjataro ir Joabo likimas

²⁶ O kunigui Abjatarui karalius tarė: „Eik į savo ūkį Anatote! Nors esi mirties vertas, bet šį kartą tavęs mirtimi nebausiu, nes nešei mano VIEŠPATIES Dievo Skrynią priešais mano tėvą Dovydą ir pakėlei visus sunkumus, kuriuos mano tėvas kentėjo“. ²⁷ Saliamonas tad pašalino Abjatarą iš VIEŠPATIES kunigo tarnybos, taip įvykdydamas VIEŠPATIES žodį, kurį jis buvo ištaręs apie Elio namus Šilo'e.

²⁸ Apie tai sužinojęs, Joabas nubėgo į VIEŠPATIES Padangtę ir laikėsi aukuro ragų. Mat Joabas buvo rėmęs Adoniją, nors Absalomo jis ir nebuvo rėmęs. ²⁹ Kai Saliamonui buvo pranešta: „Joabas nubėgęs į VIEŠPATIES Padangtę ir yra ten šalia aukuro“, – Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, tardamas: „Eik, paguldyk jį!“ ³⁰ Benajas tad nuėjo į VIEŠPATIES Padangtę ir jam tarė: „Taip įsako karalius: 'Išeik!'“ – „Neišeisiu! – tas atsakė, – čia aš mirsiu!“ Tada Benajas vėl pranešė karaliui: „Taip kalbėjo Joabas, ir taip jis man atsakė“. ³¹ Karalius jam tarė: „Daryk, kaip jis pasakė. Užmušk ir palaidok jį. Nuimk nuo manęs ir mano tėvo namų kaltę už kraują, kurį Joabas išliejo be reikalo. ³² Taip VIEŠPATS sugrąžins jo kraujo kaltę jam ant galvos, nes, mano tėvui nežinant, jis nužudė kalaviju du už save doresnius ir geresnius vyrus – Nero sūnų Abnerį, Izraelio kariuomenės vadą, ir Jeterio sūnų Amasą, Judo kariuomenės vadą. ³³ Tekrinta jų kraujo kaltė ant Joabo galvos ir galvos jo palikuonių amžinai, bet palaima iš VIEŠPATIES tebūna su Dovydu, jo palikuonimis, jo namais ir jo sostu amžinai“. ³⁴ Jehojados sūnus Benajas vėl nuėjo, parbloškė jį ir užmušė. Jis buvo palaidotas savo namuose dykumoje. ³⁵ Kariuomenės vadu jo vietoj karalius paskyrė Jehojados sūnų Benają, o vietoje Abjataro karalius paskyrė kunigą Zadoką.

Šimejo mirtis

³⁶ Tada karalius pasišaukė Šimejį. „Pasistatyk sau namus Jeruzalėje, – tarė jam, – ir ten gyvenk. Niekad ir niekur kitur neišeik! ³⁷ Nes tą dieną, kai išeisi ir pereisi Kidrono slėnį, gali būti tikras, kad mirsi. Tavo kraujas kris tau ant galvos“. – ³⁸ „Įsakymas teisingas, – atsakė Šimejis karaliui, – tavo tarnas taip darys, kaip mano viešpats karalius kalbėjo“. Šimejis tad gyveno Jeruzalėje ilgą laiką.

³⁹ Atsitiko, kad po trejeto metų du Šimejo vergai pabėgo pas Gato karalių Maakos sūnų Achišą. Kai buvo pranešta Šimejui: „Tavo vergai yra Gate“, ⁴⁰ Šimejis leidosi į kelionę. Pasibalnojęs asilą, nuvyko į Gatą pas Achišą ieškoti savo vergų. Iš Gato Šimejis sugrįžo su savo vergais. ⁴¹ Kai Saliamonui buvo pranešta, kad Šimejis buvo nuvykęs iš Jeruzalės į Gatą ir sugrįžęs, ⁴² karalius liepė pašaukti Šimejį ir jam tarė: „Argi aš neprisaikdinau tavęs VIEŠPAČIU ir neįspėjau tavęs, tardamas: 'Tą dieną, kai paliksi miestą ir bet kur nueisi, tikrai mirsi'? Argi tu man neatsakei: 'Įsakymas teisingas. Aš sutinku'? ⁴³ Kodėl tad nesilaikei VIEŠPAČIUI, duotos priesaikos ir įsakymo, kurį aš tau daviau?“ ⁴⁴ Be to, karalius Šimejui pridūrė: „Savo širdyje tu žinai visa pikta, kurį padarei mano tėvui Dovydui. Nūn VIEŠPATS sugrąžina tavo pikta tau pačiam ant galvos. ⁴⁵ Bet karalius Saliamonas bus palaimintas, ir Dovydo sostas išliks VIEŠPATIES akivaizdoje amžinai!“

⁴⁶ Tada karalius davė įsakymą Jehojados sūnui Benajui. Jis išėjo ir paguldė Šimejį. Taip jis mirė.

Dabar karalystė buvo saugi Saliamono rankose.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>