BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 23 Ketvirtad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 19

 Pirmoji Karalių knyga
  
1 Kar 19

Kelionė į Horebą

1 Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip jis buvo išžudęs visus jos pranašus kalaviju, 2 Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi“. 3 Išsigandęs, gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo. Pasiekęs Judo Beer-Šebą, jis paliko ten savo tarną, 4 o pats pakeliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, jis po juo atsisėdo ir šaukėsi mirties. „Gana! – jis šaukė, – nūn, VIEŠPATIE, imk mano gyvastį, nes aš nesu geresnis už savo protėvius“.

5 Elijas ten atsigulė po kadagiu ir užmigo. Staiga jį palietė angelas ir jam tarė: „Kelkis ir valgyk!“ 6 Jis apsižvalgė. Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. 7 VIEŠPATIES angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, kitaip kelionė bus tau per sunki“. 8 [i1]Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu pasistiprinęs, jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo. 9 Ten, įlindęs į olą, joje praleido naktį.

Susitikimas su Dievu

Tada VIEŠPATIES žodis atėjo jam, tardamas: „Ką čia veiki, Elijau?“10 Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie nori man gyvastį atimti“.

11 „Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis“. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. 12 Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. 13 Jį išgirdęs, Elijas apsigaubė veidą skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada kreipėsi į jį balsas: „Ką čia veiki, Elijau?“ 14 Jis atsakė: „Aš degu uolumu VIEŠPAČIUI, Galybių Dievui, nes izraeliečiai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, ir jie trokšta man gyvastį atimti“.

15 VIEŠPATS jam tarė: „Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą.[i2] Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi.[i3] 16 Patepk ir Nimšio sūnų Jehu'ą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Elišą iš Abel- Meholos patepk pranašu savo vietoje. 17 Kas tik pabėgs nuo Hazaelio kalavijo, tą Jehu'as užmuš, o kas tik pabėgs nuo Jehu'o kalavijo, tą Eliša užmuš. 18 Aš paliksiu Izraelyje tik septynis tūkstančius[i4] – visus tuos, kurių keliai nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo“.

Elišos pašaukimas

19 [i5]Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Elišą beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Elijas, eidamas pro jį, užmetė jam savo skraistę. 20 Palikęs jaučius, jis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną, tada aš paskui tave seksiu“. – „Eik, grįžk! – atsakė Elijas, – argi aš tau ką padariau?“ 21 Eliša sugrįžo nuo jo ir, paėmęs jungą jaučių, juos papjovė. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė ją žmonėms valgyti. Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.

  
Išnašos:
11 Kar 19,8-19,19: Verta šiuos Dievo apsireiškimus Elijui palyginti su apsireiškimais Mozei (žr. Iš 19,1-23; 33,1-23; 34,5) ant to paties Horebo – Sinajaus – kalno. Nors įvairūs gamtos reiškiniai – vėjas, audra, žemės drebėjimas, ugnis (žr. Iš 19,18-19) – priverčia žmogų susimąstyti, išgyventi savo ribotumą ir kelti būties klausimus apie Dievo Artumą, jie nėra pats Dievo Artumas, tolygus švelnios tylos balsui, apreiškiančiam Dievo dvasiškumą. Pranašo Elijo užduotis buvo atkurti Sandorą ir atgaivinti tikrą tikėjimą, todėl nenuostabu, kad jis sugrįžo prie Horebo – Sinajaus – kalno, kur Sandora buvo apreikšta Mozei ir per jį izraeliečių tautai (žr. Iš 3,1- 4.17; 33,18-34,9). Mozė ir Elijas pasirodė su Kristumi atsimainymo metu (žr. Mt 17,1-9; Mk 9,1-7; Lk 9,28-36).
21 Kar 19,15: ... į Damasko dykumą: į nūdienę Sirijos dykumą.
31 Kar 19,15-19,17: Pats Elijas įvykdė tik trečiąją jam pavestą užduotį, paskirdamas Elišą pranašu (žr. 19-21 eilutes). Elišai buvo pavesta atlikti pirmąją užduotį asmeniškai (žr. 2 Kar 8,7-19), o antrąją per įgaliotinį (žr. 2 Kar 9,1-10).
41 Kar 19,18: ... k septynis tūkstančius: Pranašų knygose šie septyni tūkstančiai yra vadinami teisiuoju likučiu. Žr. Am 5,15; Iz 10,20; 11,11.
51 Kar 19,19-19,21: Elijo veiksmas, savo skraistės užmetimas Elišai ant pečių, liudijo dievišką pašaukimą dalyvauti pranašiškoje užduotyje. O Elišos veiksmas, savo jaučių jungo sunaikinimas, liudijo jo skubų ir visapusišką atsidavimą pranašo užduočiai rūpintis Dievo garbe.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pirmoji Karalių knygaSkyrius: 19